Paprastas išaiškinimas #2: Bankų įkainiai nepriklauso nuo savikainos

BankSlavery

Priešistorė

Prieš porą mėnesių Swedbank‘o vyr.ekonomistas Nerijus Mačiulis sukėlė nemažą bangą internetuose pasiųsdamas klientus… atsidaryti savo banką. Jeigu visgi praleidote ar jau pamiršote visą istoriją, tuomet tai priminsiu. Viskas prasidėjo nuo Nerijaus įrašo, po kurio Lidžita įsitraukė į diskusiją Facebook‘e, kuo nusiplenė Nerijaus rūstybės ir bano. Lidžitai nieko kito neliko, tik parodyti liežuvį. Gal ir nelabai grown-up, bet gi negali sakyti, kad ligioje vietoje. Temą pasigavo Blogosferos VisValdas. Vėliau Mindaugas tęsė temą, pasiūlydamas bankams apmokestinti tualetus. Po tokių apšildančių atlikėjų auditorijos energijos palaikymas man jokių sunkumų nesudarė, ir mano įrašas apie bankus susilaukė daug dėmesio. Emocijos kaito, gadindamos kaikuriems Swedbank‘o viešųjų ryšių skyriaus darbuotojams atostogas.

SwedBankPr_atostogos

Kaip ir reikia tikėtis tekę matyti ne kart, didelėje organizacijoje visuomet atsiranda žmonių, kurie įsitraukia į viešą diskusiją naudodami emocinius agumentus bei išvadindami oponentus demagogais be loginių argumentų. Ir nors vėliau komentarų autoriai puolė trinti savo komentarus, tačiau rankraščiai nedega screen-shot‘ai išlieka.

SwedVL

Krizės (nesu)valdymą įvertino bei aprašė Komatininkai. Tema iš internetų persikėlė net į televiziją ir Info TV pasikalbėjo su Blogosferos VisValdu, su manim, su Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovu, bei su Bankų  lobistu  asociacijos vadovu S.Kropu. Bet čia puolamus bankus užsistojo visų nuskriaustųjų bei nelaimėlių gynėjas bei užtarėjas neblogeris Andrius išvadindamas visus bankų kritikus durniais, graikiškais socialistais putino mylėtojais ir t.t. To pačio idealo ginti silpnus ir nuskriaustus vedinas, neblogeris Andrius pasikvietė Nerijų Mačiulį pas save į tiesioginę laidą Žinių Radijuje. Laidos įrašą galite rasti čia. Kad jau atitiktume lūkesčius, net idėjau iliustraciją apie bankus, kuria Facebook‘e pasidalino viena mano pažįstama graikė.

Radijo laida

Man laida labai priminė Vilniaus Energijos reklaminę kampaniją „Mes visi kaimynai“. Tokia šilta draugiška atmosfera,  bankininkai  bankų darbuotojai irgi žmonės – intravertai, maratonininkai. Tiesą pasakius, jeigu Nerijus tikrai introvertas, tai jis puikiai išmokęs vaidinti ekstrovertą. Bet vėlgi, čia toks subjektyvus emocinis vertinimas, o ir įrašas ne apie laidą.

Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, nors nesu artimai su juo pažįstamas, visgi mano manymu, Nerijus Mačiulis yra geras ekonomistas, išmano savo reikalą, po dauguma jo komentarų pasirašyčiau nedvejodamas. Tačiau neretai jam tenka ne ekonomisto, o banko propagandisto atstovo vaidmuo. Nieko keisto, kad jis yra labiausiai cituojamas bankų atstovas. Atlikdamas propagandinį vaidmenį, Nerijus kartais kalba netiesą. Aš nežinau, ar jis tą daro sąmoningai, ar visgi tikrai tiki tuo ką sako (kuo nesinorėtų tikėti) ?

Šiame įraše neliesiu tos vietos, kur laidoje buvo akivaizdžiai manipuliuojama turima informacija – apie tai kitame įraše.

Bankų įkainiai nepriklauso nuo savikainos

Laidos metu, po ilgų kalbų apie situaciją Graikijoje beigi graikų nenorą gyventi pagal galimybes (pamenate, bankų kritikai tai tokie kaip graikai, kurie nori visko dykai) Nerijus pasakė, kad bankų paslaugų kainos turi priklausyti nuo savikainos.  BULL SHIT !   JAUTIENOS TRĄŠOS !!!

Pradėkime nuo to, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur tiesioginė savikaina visoje prekių (o ypač paslaugų) savikainoje sudaro nedidelę dalį, savikainos paskaičiavimas tampa buhalterių kūrybos sfera. Elementarus pagūglinimas jums parodys įvairiausias savikainos paskaičiavimo metodikas. Apie teisingos savikainos mitą aš jau rašiau ir Verslo Klasėje, ir čia.

Tačiau net jei ir galima būtų suskaičiuoti kiekvieno produkto ar paslaugos savikainą, būtų kvaila pardavinėti už šiektiek aukštesnę kainą. Juk verslo tikslas yra uždirbti pinigus, o pinigai uždirbami tuomet, kai parduodi brangiau nei tau kainavo. Dideli pinigai uždirbami tada, kai parduodi daug brangiau nei tau kainavo. Negi manote, kad kompanija Apple tapo didžiausia kompanija pasaulyje nustatydama savo gaminių kainas pagal savikainą ?

Bet kuris protingas verslas supranta (o bankai tikrai ne iš kvailųjų), kad kainą reikia nustatyti tokią, kurią klientas mokės. Prieš pereidami prie bankų įkainių, pasižiūrėkime kitas verslo sferas. Labai geras nusispjauti į savikainą kainodaros pavyzdys yra pigių skrydžių bendrovės. Jos suprato, kad kuo arčiau skrydis, tuo (tikėtina) potencialiam keleiviui labiau reikia skristi, todėl galima prašyti didesnės kainos. Rezultatas – lėktuve šalia gali sėdėti keleiviai, kurių sumokėta kaina gali skirtis kelis kartus. Iliustracijai noriu pateikti neseniai Google + tinkle vienos iš WizzAir klienčių pateiktą pavyzdį.

Wizz0

Wizz1

Arba kur pas aviakompaniją išauga savikaina, jei aš išanksto noriu pasirinkti vietą, kurioje noriu sėdėti ? Neišauga, bet jeigu nori, užtai galima paimti papildomą mokestį. Kodėl ? Because we can!

O pasižiūrėkime alaus kainas. Kodėl tas pats alus arčiau pliažo kainuoja brangiau ? Nori pigiau – pasivaikščiok. O nenori vaikščioti, mokėk brangiau. Because we can !

Štai tokia kvaila labdaringa organizacija kaip Microsoft lituanizuotų Windows‘ų licencijas pardavinėjo pigiau nei angliškų. Savikaina juk lietuviškų aukštesnė (nes lituanizacija kainuoja). Ar Windows namams licencijas pardavinėjo pigiau nei verslui. Kodėl iš esmės tos pačios savikainos produktą pardavinėja pigiau ? Nes jie geri ir nori paremti Lietuvis žmones, studentus ir namų kompiuterių vartotojus ? Atrodo radome priežastį, kodėl Microsoft nebėra tokia sėkminga. O jei rimtai, tokiu būdu kompanija susegmentavo savo rinką ir žemesnės perkamosios galios segmente gali pardavinėti pigiau nesusigadindama kainų didesnio mokumo rinkose.

Aš galėčiau tęsti ir tęsti su įvairiais pavyzdžiais, bet pereikime prie bankinio sektoriaus kainodaros.

Pradėkime nuo tų pačių bankomatų paslaugų kainų. Mes jau žinome, kad pinigai mūsų, tačiau bankomatai – ne. Ir dėl to už kiekvieną pasinaudojimą ne savo bankomatu reikia mokėti. Juk yra N susijusių išlaidų. Tai kodėl pinigų įnešimas į banką per tą patį bankomatą nieko nekainuoja, nepriklausomai nuo įneštos sumos dydžio ? (įkainiai, straipsnio rašymo metu Swedbank puslapis veikė nekorektiškai, bet juk puslapis ne mano) Matyt todėl, kad tuo metu kai įnešinėjate pinigus, tai bankui elektra nekainuoja, ir už bankomato vietą nuomos mokėti nereikia, ir išvis, pats bankomatas nesidėvi.REALLY ? Puikiai suprantate, kad taip nėra.

Viskas labai paprasta. Jei įnešimas kainuos (sąlyginai) daug, tuomet jūs galite nuspręsti neįnešti pinigų, o atsiskaitinėti grynais ir bankas tikrai praras galimybę uždirbti iš jūsų operacijų. Tuo tarpu, jei jūs ryžotės ateiti iki banko skyriaus ar bankomato, tam kad nusiimti pinigų, vadinasi grynų jums TIKRAI REIKIA. Ir alternatyvos nėr, nes jei būtų, jūs tikrai taupytumėte savo laiką ir neimtumėte tų pinigų grynais. O jei jums labai reikia – tai susimokėkite.

Jei pinigus įnešate ne bankomate, mokestis priklausys nuo to, ar įnešate į savo ar į svetimą sąskaitą. Matyt už pinigų įnešimo į savo sąskaitą operaciją bankas darbuotojui moka mažesnį atlyginimą bei kitos išlaidos tuo metu tama mažesnės.

Pasižiūrėkime kitą mokestį, kuris vadinasi paskolos išdavimo mokestis. Štai Swedbank‘e paskolos administravimo mokestis, paskolos sumos didinimo mokestis – Nuo 0,3 % paskolos sumos (min. 130,33 EUR). Kaip čia suprasti ? Jeigu žmogus ima ne 50.000 EUR paskolą, o 80.000 EUR, tai jo sutartį spausdins ant brangesnio popieriaus ar su auksiniu rašalu ? Kai šia tema diskutavau su vienu draugu, ilgą laiką pradirbusiu finansų sektoriuje, jis (juokaudamas) paaiškino tokią kainodarą – „Juk reikės daugiau karučių atvežti pinigus iš banko saugyklos į tavo sąskaitą“.

Per vieną iš seminarų klausytojai pasidalino istorija apie banko seifų nuomos įkainius Kaune, kuomet užsidarius vienam rimčiausių šios paslaugos teikėjų – Ūkio bankui – kitų bankų įkainiai išaugo kone trigubai. Jei įkainis priklauso nuo savikainos, tai kaip pasikeitė savikaina užsidarius konkurentui ? Matyt pasikeitė ne savikaina, o paklausa.

Na ir naujausia istorija su bauda DNB bankui už tai, kad ėmė per didelius mokesčius už pavedimus ne EURo zonoje. Kuomet gavo per kepurę, tai kainos pasikeitė. Tik kaip gavimas per kepurę pakeis savikainą ?

Pokalbyje su Andriumi net pats Nerijus pastebėjo, kad Jungtinės karalystės bankai galimai subsidijuoja vienų paslaugų kainas, todėl pas juos kai kurios paslaugos (skirtingai nei Lietuvoje) nekainuoja. Oi kokie geri tie bankai – tiesiog labdaringos organizacijos, viską daro tam, kad britam būtų geriau ? Tiesiog ten konkurencija kitokia ir rinkos sąlygos neleidžia imti mokesčio už tokias operacijas.

Taigi, bankų įkainiai – tai rinkos paklausos ir pasiūlos, bet ne savikainų rezultatas. Bet koks protingas verslas visuomet sieks monopolizuoti rinką ir poto ta monopolizacija pasinaudoti. Apie tai ir rašo savo knygoje “Zero to One” ir vienas iš PayPal kūrėjų. Skirtumas tik toks, kad normaliai veikiančioje rinkoje verslai gali susikurti sau monopoliją tik siūlydami naujas, geresnes, inovatyvesnes paslaugas, įgaudami konkurencinį pranašumą ir pan. Nelabai normaliai veikiančioje oligopolinėje rinkoje nėra būtina kurti kažko naujo, užtenka pakelti kainas. Bet būtina aktyviai ginti savo oligopoliją nuo visokių greitukų, bitkoinų ir pan.

Aš nemanau, kad bankai yra kažkos reptiloidų ar iliuminatų darinys valdyti žmoniją, ir straipsnio pradžioje pateikta iliustracija Josian Stamp’o citatai daugiau skirta atlikti “click bait” vaidmenį, nei atspindi mano nuomonę. Tačiau bet koks žmogus ar organizacija gali pradėti piknaudžiauti turima padėtimi jei tiktai nieks neduos per nagus. Taip, kad netikėkite pasakomis apie savikaina pagrįstus bankų (ir ne tik) paslaugų įkainius.

O kitame įraše pakalbėsiu apie tai, kaip manipuliuojama įvairia statistine informacija siekiant pateisinti įkainių kėlimą. Stay tuned.

Paprastas išaiškinimas #2: Bankų įkainiai nepriklauso nuo savikainos originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną October 1, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , , | Komentarai įrašui Paprastas išaiškinimas #2: Bankų įkainiai nepriklauso nuo savikainos yra išjungti

Trys smulkiojo verslininko skrybelės

Kaip rašiau ankstesniame savo įraše, UAB “Vilniaus Viešojo Transportas” yra rimta pelkė. Kadangi viešos finansinės (labai apibendrintos) ataskaitos paskatino šiokius tokius gilesnius klausimus, tai nusprendžiau oficialiu rašytiniu prašymu paprašyti papildomos informacijos iš Vilniaus miesto administracijos. Pasižiūrėsime, ar mero Remigijaus Šimašiaus deklaruojama naujosios miesto valdžios vertybė SKAIDRUMAS yra palaikoma visos komandos. Taip pat, proga pasižiūrėti, kiek visgi VVT yra ne tik pinigų, bet ir informacijos pelkė.

O kol ateis papildomi duomenys apie VVT, pakalbėkime apie man mielesnę temą – apie smulkų ir vidutinį verslą. Ta proga noriu pakviesti į savo nemokamą internetinį seminarą jau rytoj rugsėjo 22 d. 15.00-17.00 val., kuriame išsamiau papasakosiu apie klasikinę smulkaus verslininko dilemą – būti verslininku ar SuperSpecialistu. Registracija čia:  http://app.webinarjam.net/register/7130/ea8eb02a1f

Beje – jeigu internetinio seminaro laikas Jums nėra patogus, vis tiek užsiregistruokite, kad vėliau galėtume Jums atsiųsti nuorodą į seminaro įrašą, kurį galėsite peržiūrėti Jums patogiu metu!

Dar dalinuosi labai šviežiu (2015 rugsėjo mėn) Verslo Klasės straipsniu apie Verslininkus-Amatininkus.

VK2015_09virselis

Trys smulkiojo verslininko skrybelės

Šią vasarą teko nemažai bendrauti su smulkiojo verslo savininkais-vadovais. Iš keleto jų išgirdau priekaištų, kad „Verslo klasės“ straipsniuose juos užmiršau, – nors ir įdomu skaityti apie milijoninius inovacinius projektus, norėtųsi prisiminti ir Jono iš Jonbaldos („Verslo klasė“, 2013 m. vasaris) problemas.

Norisi išsiaiškinti, kaip ištrūkti iš to užburto rato, kai esi savo verslo įkaitas. Taigi atėjo laikas prisiminti smulkiuosius verslus. Tačiau šį kartą pažvelgsiu į juos vertindamas ne procesus, bet personalijas.

Dauguma smulkiųjų verslininkų pradėjo verslą tikėdami, kad verslas suteikia laisvę. Bet realybė neretai būna kitokia – vietoj lauktos laimės tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną ir be atostogų. Vienas mano draugas, smulkusis verslininkas, pajuokavo – verslas pagerino mano finansinę padėtį ne padidindamas pajamas, o sutrumpindamas laiką, per kurį tuos pinigus galiu išleisti. Kodėl taip nutinka?

Jeigu užduosite šį klausimą tam pačiam smulkiajam verslininkui, tikėtina, kad išgirsite atsakymą apie unikalias ir specifines problemas, su kuriomis jam tenka susidurti. Kokios būna unikalios problemos? Tokios:

  • per mažai klientų ir maži pardavimai;
  • vėluojama vykdyti gautus užsakymus;
  • nekvalifikuoti darbuotojai;
  • mažėjanti rinkos dalis;
  • sunku, brangu išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus;
  • darbuotojai užsiima „saviveikla“ – tai yra daro ne tai, ko reikia;
  • trūksta pinigų investicijoms;
  • bankai neskolina arba skolina brangiai.

Štai dėl visų šitų labai specifinių ir unikalių problemų įmonės savininkui ar vadovui ir tenka dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Kas skiria smulkiuosius verslus nuo stambiųjų?

Visų verslų (tiek didelių, tiek ir smulkių) tikslas tas pats. Esminis verslo savininkų ir vadovų tikslas – užtikrinti, kad verslas už­ dirbtų pinigų dabar ir ateityje. Tačiau už­ darbis būna įvairus. Ekonomikos teorijoje skiriamos kelios uždarbio rūšys:

  • darbo užmokestis, kuris mokamas darbuotojui ir už fizinį, ir už protinį ar kūrybinį darbą;
  • renta – mokestis už naudojimąsi žeme;
  • palūkanos – tai mokestis už naudojimąsi kapitalu;
  • pelnas – pajamų dalis už riziką.

Taigi verslas – tai sistema, uždirbanti pinigų ir padalijanti gautus pinigus į darbo už­ mokestį, palūkanas, rentą ir pelną. Svarbiausia čia tai, kad verslas – tai sistema, o ne pats įmonės steigėjas, dirbantis be poilsio ir atostogų. Stambusis verslas – tai jau sistema, gal ne visuomet veikianti gerai ar efektyviai, bet vis dėlto turinti vienokią ar kitokią vidinę struktūrą, tvarką ir taisykles. Didelėse įmonėse darbuotojai specialistai, vadovai, investuotojai – tai skirtingi žmonės, o smulkiajame versle tai gali būti vienas asmuo. Ir tokiam asmeniui ganėtinai sunku atskirti, ar įmonės pelnas – tai puikios verslo vadybos ar vis dėlto aukštos verslo savininko kvalifikacijos ir mažo sau mokamo atlyginimo rezultatas.

Kai verslas atsitinka

Daugumai smulkiųjų verslininkų verslas tiesiog atsitiko. Vienoje radijo laidoje vienas „Pixelmator Team“ vadovų paprastai apibūdino savo kelią į verslą – mes su broliu mėgome daryti ką nors su kompiuteriais ir tiesiog vieną dieną supratome, kad jau turime verslą. Neretai tokie vadovai neturi formalaus vadybinio išsilavinimo, nors yra puikūs savo srities specialistai – projektuotojai, programuotojai, dizaineriai, baldininkai ir t. t. Jie dirba toje sferoje, kuri jiems patinka, todėl netgi galima sutikti tokių, kurie teigia, kad pinigai nėra svarbiausias jų veiklos tikslas.

Tokiose įmonėse nėra standartizuotų procedūrų, matavimų ir bendravimas vyksta kaip šeimoje. O neretai įmonės darbuotojai ir yra šeimos nariai. Šis neformalizuotas veikimas pats savaime nėra nei pranašumas, nei trūkumas. Tačiau tokia įmonė tampa priklausoma nuo paties verslininko – jis ir yra sistema, struktūra, tvarka ir taisyklės. Todėl smulkiojo verslo įmonės tampa tokio verslininko atspindžiu, o įmonės pokyčiai ir tobulėjimas turi prasidėti nuo verslininko pokyčių. Tačiau tokie jau yra žmonės, kad sunkiausiai sugeba įžvelgti gerintinas vietas žiūrė­ dami į veidrodį.

Trys skrybėlės

Michaelas E. Gerberis bestseleriu tapusioje knygoje „Verslo mitas“ („E-Myth Revisited“) įvardijo tris skrybėles – esminius vaidmenis, kuriuos atlieka smulkiojo verslo savininkas. Tai Verslininkas (Entrepreneur), Vadovas (Manager) ir Specialistas (Technician). Dauguma smulkiųjų verslininkų jaučiasi gerai dėvėdami Specialisto skrybėlę. Juk viena priežasčių, kodėl jų verslas iki šio nebankrutavo, – tai aukšta steigėjo kvalifikacija ir didelė patirtis. Šią patirtį verslininkas-amatininkas kaupė ne vienus metus, todėl toje sferoje jis jaučiasi puikiai – žino, kaip spręsti daugelį iškylan­ čių problemų, kur rasti informacijos apie savo specialybės naujienas. Neretai tokiose įmonėse pats savininkas yra geriausias specialistas. Netgi Verslininko skrybėlė nekelia didelio diskomforto – verslas pradė­tas, minčių ir svajonių apie verslo augimą irgi yra.

Vadovo vaidmuo – tai ta sritis, kurioje dauguma smulkiojo ir netgi vidutinio verslo vadovų jaučiasi labai nejaukiai. Įmonės vadyba jiems visiškai nauja sritis. Kad taptų specialistu, jis skyrė tūkstančius valan­dų, o gauti vadybos žinių ir įgūdžių tik pradeda. Be to, kai kurios savybės, reikalingos geram specialistui, gali pakišti koją siekiant tapti geru vadovu. Žinia, bet koks naujokas neišvengiamai padaro klaidų. Sėkmingam specialistui klaidos – labai nemalonus dalykas, nes kelia pavojų reputacijai ir autoritetui kolegų bei pavaldinių akyse. Todėl toks Vadovas naujokas (kaip ir daugelis vaikų) stengiasi vengti visų veiklų, susijusių su Vadovo vaidmeniu. Ir tai tampa bendrovės augimo stabdžiu.

Dr. Eliyahu Goldrattas taip ir nebaigtos knygos „Vadybos mokslas“ įžangoje rašė:

„Bet kuri organizacija turi ribotą vadovų skaičių, ir šie vadovai įmonės poreikiams gali skirti tik ribotą valandų skaičių per dieną. Neišvengiama išvada: bet kurioje organizacijoje vadovybės galimybės skirti dė­ mesį organizacijos poreikiams yra ribotos. Kita vertus, bet kurioje organizacijoje yra daugybė dalykų, reikalaujančių vadovybės dėmesio <…> Daugumoje organizacijų akivaizdu, kad vadovybės dėmesys yra butelio kakliukas, – paklausa viršija turimus pajė­gumus.“

Turime pripažinti, kad esminis įmonės augimo ir klestėjimo apribojimas yra verslo vadovų sugebėjimai (įpročiai, įgūdžiai, žinios) ir pajėgumai (skiriamas laikas) planuoti, vykdyti ir kontroliuoti tobulinimo bei plėtros iniciatyvas. Tačiau net ir tą ribotą laiką smulkiojo verslo savininkas neretai skiria Specialisto darbams atlikti. Tačiau kiekviena valanda, skirta Specialisto vaidmeniui, mažina Vadovo vaidmeniui galimą skirti laiką. O verslo Vadovas visuomet turi spręsti daug klausimų.

Pasirinkimas iš stabilumo ir augimo

Vadovo spręstinus klausimus galima suskirstyti į dvi esmines kryptis – verslo stabilumo ir plėtros užtikrinimo. Sėkmingas verslas yra stabilus verslas, todėl vadovas turi skirti savo laiką verslo stabilumui užtikrinti. Bet stabilumo neužtenka verslo sėkmei, nes sėkmingas verslas – augantis verslas. Todėl vadovas turi skirti laiko ir verslui auginti. Štai čia ir atsiranda pagrindinis verslininko vidinis konfliktas – kam skirti ribotą laiką ir dėmesį?

Natūralu, kad vadovas pirmiausia stengiasi užtikrinti verslo stabilumą, nes veiklos nepastovumas ryškiai pasireiškia įvairiomis problemomis, buitiškai vadinamomis gaisrais. Tie gaisrai būna įvairūs – tai ir piniginių srautų problemos, ir užsakymų stoka, ir nepatenkinti klientai ar nepatikimi tiekėjai bei partneriai. Siekdamas išlaikyti įmonę „virš vandens“, smulkusis verslininkas su esamu srautu (ir jo apribojimu) dirba gaisrininko režimu. Kartu jis dirba ir pačiame procese / esamame sraute. Tačiau kai Vadovas gaisrininkas užgesina gaisrą, užuot tapęs Vadovu – sistemos statytoju, smulkusis verslininkas persijungia į Specialisto vaidmenį ir stengiasi kitą kartą tą probleminę užduotį atlikti pats.

Tačiau padėtis dėl to tik dar labiau blogėja, nes gaisrų nemažėja. Neretai verslininkui koją pakiša Specialisto įpročiai – iškilus rimtai problemai, kurios darbuotojai negali išspręsti, pats savininkas įsikiša ir randa sprendimą, nes jis yra Superspecialistas. Tai paglosto savimeilę ir vidines ambicijas. O ir pastangos užkirsti kelią tokių problemų atsiradimui atrodo nereikalingos – juk Superspecialistas vis tiek išgelbės. Bet laiko verslo plėtrai užtikrinti beveik ir nelieka.

Apsisprendimo svarba

Todėl smulkiojo verslo savininkui reikia apsispręsti – ar jis nori būti amatininku ir užsidirbti pinigų savo Specialisto darbu, ar vis dėlto nori būti verslo sistemos savininku. Šis apsisprendimas labai svarbus, nes jis taps kriterijumi nustatant įvairius prioritetus. 2014 m. „Verslo klasėje“ rašiau apie tai, kuo skiriasi protingas nuo kvailo. Protingas daro tokius veiksmus, kurie jį artina prie tikslo, o kvailys atlieka veiksmus, kurie neduoda jokios naudos arba net yra jam žalingi. Jei nuspręsta kurti verslo sistemą, tuomet ir elgtis reikia kaip sistemos kūrėjui – Vadovui, o ne amatininkui.

Tačiau tokio sprendimo įg yvendinimas reikalauja nemažai pastangų ir disciplinos. Pirmiausia disciplina reikalinga paskirstant savo laiką – prioritetas turi būti skiriamas Vadovo vaidmeniui. Kadangi dauguma Vadovo darbų (įmonės struktū­ ros nustatymas, procesų standartizavimas bei tobulinimas ir t. t.), nors ir labai svarbūs, nėra skubūs, būtina darbotvarkėje jiems iš anksto skirti laiko. Mano asmeninė ir darbo su įvairiais smulkiųjų verslų savininkais patirtis rodo, kad 8 valandų arba dviejų pusdienių per savaitę dažnai pakanka. Tačiau tokį pokytį įgyvendinti neleng va, nes tai reikalauja pakeisti senus įpro­ čius. Dauguma žmonių neranda 2–3 valandų per savaitę sportui. Vis dėlto ši permaina yra pati svarbiausia – tik įgyvendinęs šį pokytį smulkiojo verslo savininkas gali tikėtis, kad jo verslas bus stabilus ir augantis.

Neretai tenka iš smulkiųjų verslininkų iš­ girsti nuogąstavimų – o ką aš veiksiu per tas Vadovo valandas? O jeigu aš išvis neturėsiu ką veikti? Toks nuogąstavimas – tai Specialisto įpročių padarinys, juk geras specialistas niekada nebūna be darbo. Vis dėlto retai kada Vadovo valandomis nėra ką veikti. Pirmiausia reikia stabilizuoti įmonės veiklą – tobulinti procesus, užtikrinant mažesnę priklausomybę nuo paties savininko, užbėgant galimoms problemoms už akių. Čia vėl iškyla konfliktas tarp Specialisto ir Vadovo – kuo mažiau bus gaisrų, tuo mažiau vietos pasireikšti Superspecialisto kvalifikacijai. Tik susitvarkęs su kasdienėmis problemomis ir už­ tikrinęs stabilų įmonės kasdienį darbą, Vadovas gali imtis verslo plėtros iniciatyvų.

Smulkiojo ir vidutinio verslo savininkas-vadovas yra savo įmonės alfa ir omega. Nuo jo viskas prasidėjo, juo viskas ir užsibaigia. Todėl verslininkai, norintys užtikrinti ilgalaikį įmonės augimą ir klestėjimą, turėtų skirti dėmesio, laiko ir pastangų savo kaip vadovo įgūdžiams lavinti ir kvalifikacijai kelti. Juk tik jo kvalifikacija ir nulems, ar įmonė taps sistema, ar ji įgaus konkurencinį pranašumą.

Neretai iš vadovų tenka išgirsti skundų, kad dauguma kursų ar knygų naudos neduoda, o geriausia mokykla – gyvenimas. Bet neužtenka perskaityti knygą ar nueiti į kursus, kad įmonė ir gyvenimas pasikeistų. Reikia įgytas žinias (kad ir mažą dalį) pritaikyti praktikoje. Nes sporto klubo abonemento turėjimas naudos neduoda tol, kol nepradedi sportuoti. Svarbiausia yra verslininko supratimas, kad jis turi būti sistemos statytojas, ir noras pasikeisti – tapti geriausiu Vadovu, o ne Specialistu. Jei verslininkas nesikeis, norimo rezultato nebus.

—-X—-X—-X—-X—-

Straipsnis pdf formatu

 

Trys smulkiojo verslininko skrybelės originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną September 21, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , , , , | Komentarai įrašui Trys smulkiojo verslininko skrybelės yra išjungti

178,058,499 LT pelkė

money-blackhole

 

Pastaruoju metu, nors ir ne intensyviai, dažnėja Vilniaus Viešojo Transporto apsireiškimai tiek ir socialiniuose tinkluose, tiek ir spaudoje. Pasigėrėjimo šūksnius apie Vilniečio kortelės sklandų veikimą ignoruokime, laikydami tiesiog paprastu statistiniu triukšmu (čia – ironija, jei kas nesupranta).

Kadangi su Vilniaus Viešuoju transportu susiduria visi vilniečiai (kas iš vidaus, kas iš išorės), man pasidarė įdomu šiektiek pasižiūrėti į šią situaciją. Turiu pripažindi, kad aš asmeniškai su tuo transportu susiduriu tik kaip eismo dalyvis. Per pastaruosius niolika metų autobusu važiavau vieną kartą. Prieš gerus 5 metus su sūnumi pasidarėme pramogą – traukiniu iš Vilniaus traukinių stoties nuvažiavome į Naująją Vilnią, o iš ten grįžome autobusu. Todėl apie jų paslaugų lygį nerašysiu. Kolkas nerašysiu.
Bet dabar pasižiūrėkime, kas matosi viešumoje.

Gegužės mėnesį naujoji Vilniaus miesto savivaldybės taryba pakeitė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ stebėtojų tarybą. Kuomet vienas iš naujųjų stebėtojų Skirmantas Tumelis nusprendė pastebėti iš arti, jam VVT gražiai parodė atlenktą vidurinį pirštą. Nors troleibusų parkas Tumelį (ir kitus tinklaraštininkus) buvo pasikvietęs dar tuomet, kai anas buvo paprastas Tumelis.

Kuomet Skirmantas tą pirštą išviešino socialiniuose tinkluose, tai VVT vadovas visą kaltę suvertė apsaugos darbuotojui ir kažkokios procedūros nebuvimui. Taigi, stebėtojai buvo, bet jie nelabai ką stebėjo. Iš čia galime daryti pirmą išvadą – iki šios stebėtojų taryba buvo imitacinis organas, į kurį rimtai nežiūrėjo nei organo nariai nei VVT vadovybė. Kaip sakoma, pardon my French, bet tai primena falo formos pripučiamą balionėlį – smagu-juokinga, bet daugiau niekam netinka. Ar situacija pasikeis – gyvenimas parodys.

Vasaros pradžioje Vilniaus meras tvirtai pareiškia, kad tramvajaus nebus, ir kolkas pinigų šaltinėlis ta linkme bus nusekintas, tačiau bus naujų patogių autobusų beigi troleibusų. Taigi autobusai-troleibusai are here to stay for long. Todėl jie yra svarbu.

2015-06-13_R-Simasius_800-300x118

(ekrano šūviai, a.k.a screen-shot’ai iš www.troleibusas.lt)

Rugpjūčio pradžioje vicemeras Linas Kvedaravičius pasidžiaugė VVT vadovų taupumu, t.y. noru įsigyti 50 (ne)naujų autobusų be kondicionierių, nes juk brangu.

2015-08-04_L-Kvederavicius-50-autobusu_800-300x88

Pirkti ir prižiūrėti zooparką (skirtingus autobusus) nebrangu ir paprasta. Zooparko priežiūros privalumus jums gali išvardinti bet kuris IT adminas. Tik bėda ta, kad tokių admino įspūdžių niekur viešai neįdėsi dėl cenzūrinių žodžių stokos. Visgi, nepaisant Tarybos nesutikimo, pirkimų techninės sąlygos (zooparkas be kondicionierių) publikuojamos viešai. Pamenate, koks stebėtojų tarybos vaidmuo ?

Kylantį karštį pajutęs VVT vadovas imasi viešųjų ryšių – sudalyvauja radijo „Laisvoji banga“ eteryje, laidoje „Pakeliui namo“. Tiesiog pasiklausykite.

Na ir istorijos kulminacija tampa kreipimasis į VLKK dėl užrašų anglų kalba. Mano manymu, tai puikus pavyzdys, kuomet yra imituojamas aktyvus darbas, tačiau visiškai nėra orientacijos į keleivių aptarnavimo kokybę.

Beje, nusprendžiau pasižiūrėti, kokie gi yra VVT tikslai ? Jų tinklapyje radau:

Mūsų Bendrovės misija teikti Vilniaus gyventojams ir sostinės svečiams saugaus, punktualaus ir dėmesingo keleivių vežimo ir aptarnavimo paslaugas. Atsižvelgiant į keleivių poreikius ir pageidavimus, skatiname įmonės ir jos darbuotojų pažangą. UAB „Vilniaus viešasis transportas” kolektyvas siekia, kad jų įmonė būtų viena iš lyderių tarp bendrovių, vežančių keleivius Vilniaus miesto maršrutais.

Juokingiausia dalis yra apie lyderiavimą. Lengva būti lyderiu, kai esi vienintelis. Juk jau nuo 2013 metų vasaros nieks kitas neveža keleivių. Vienžo, tikslai – totalios jautienos organinės trąšos.

Panašu, kad tai yra elementari pelkė su 178,058,499 LT (~51,5 mln EUR) apyvarta, iki kurios ankstesniems miesto vadovams nedaėjo rankos. Pagrindinis šios įstaigos vadovų veiklos principas – kuo mažiau skaidrumo bei kuo daugiau CYA. Man jau darosi įdomu, į kur mane atves gilesnių įžvalgų paieškos ?

Kaip sakė žymusis Keliai.Mašinos.Žmonės veikėjas – su ta sąlyga, kad nusipirkau Registrų centre VVT finansines ataskaita, tai kitas rašinys bus apie jų finasus. Todėl – stay tuned.

178,058,499 LT pelkė originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną September 9, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , , , | Komentarai įrašui 178,058,499 LT pelkė yra išjungti

Apderk artimą savo

Vakar mano gimtasis laikraštis “Verslo žinios” šiktelėjo ant galvos, savo vedamajame paskirdamas man cielas tris pastraipas. VŽ puslapiuose esu turėjęs ir daugiau centimetrų, tačiau vakarykštis atvejis išskirtinis:

  • manęs neįvardijo,
  • mane sudaugiskaitino,
  • mane įžeidė, įskaudino, nuvylė.

Anyway, šį redakcinį įsirėminsiu ir pasikabinsiu biure šalia kitų sertifikatų. Pasiekiau oligarchinį lygį, leidžiantį iš asmeninio bendravimo pereiti į bendravimą per laikraščius.

Atsineškite popkorno.

Pacituosiu skaitomiausio vakardienos straipsnio skaitomiausias tris vietas:

„Baltoji knyga“ viešųjų ryšių požiūriu skamba tyrai, tačiau to negana, jei forma ir turinys disonuoja. Pasitelkiami (aišku, nepriklausomi, aišku, užmokesčio nesitikintys) tinklaraštininkai, kurie neišvykdami iš Vilniaus „važiuoja traukiniu iš Klaipėdos“, ir, matyt, įkvėpti pro langą besikeičiančio idiliškai gražaus Lietuvos gamtovaizdžio, dėsto staiga nušvitusias mintis apie kito VP grupės akcininko neteisingai skaičiuojamus mokesčius. Tikrumo ir spontaniškumo įspūdžiui sustiprinti įterpiami nereikalingi intarpai apie trūkinėjantį „Lietuvos geležinkelių“ internetą, lyg jis retsykiais netrūkinėtų kur nors lietuviško sodo nameliuose…

Žinant „Maxima grupei“ atstovaujančios viešųjų ryšių agentūros vadovo polėkį, kažkodėl nebestebina, kad kai kurių žiniasklaidos priemonių vadovams į asmeninį elektroninį paštą prieš vidurnaktį atskrieja praeityje vienos iš geriausių mokesčių specialistės, dabar vienos iš VP grupės vadovių, žinutė su nuoroda į tinklaraštininko spontaniškai gimusią įžvalgą mokesčių klausimu su prierašu: „Man persiuntė gana linksmą informaciją apie tai, kaip VP „pavogė“ 720 mln. mokesčių. Jei norite pasilinksminti, atsidarykite žemiau pateiktą nuorodą. Ach, o mes taip nesugebėjome paaiškinti…“ Apmaudu, kad ši vadovė ligi šiol laikėsi šešėlyje ir su žiniasklaida kone 20 metų nesilinksmino…

Įdomi ir „knygos forma“, išspausdinta per 2,5 p. nacionalinėje žiniasklaidoje – be interesų deklaracijos (kaip ir tinklaraštininkų): anoniminė, be nuorodos į apmokėtą turinį.

Taigi, VŽ žino, kad aš žinau, kad jie žino, kad aš žinau, kad čia apie mane ir štai šį geležinkelinį tekstą (beigi antrąją dalį).

Be visų užraitymų, oficiali VŽ redakcijos pozicija tokia:

  • man Maxima sumokėjo arba dar sumokės,
  • traukiny manęs nebuvo, rašiau sodo namelyje,
  • temos spontaniškumas apsimestinis,
  • Maxima sharinosi tekstu, reiškia, nupirktas,
  • nesudeklaravau savo interesų Maximos klausimu.

Taigi, pakalbėkime.

Kiek kainuoja mano straipsnis?

Prisipažinsiu, esu gavęs pinigų už savo straipsnius. Taip, esu parsidavėlis. Iš viso nuo 2011 metų iš straipsnių esu uždirbęs 3105 litus. Žemiau į lentelę surašiau visus savo tekstų užsakovus (duomenys iš VMI ataskaitų):

Visus minėtuosius užsakomuosius tekstus galite rasti “Verslo klasėje”, o ikiredakcinius originalus – šioje rubrikoje. Kiti mano tekstai yra neįkainojami, todėl užsakovams neįkandami, taigi ir neparduodami. Mano mama, medikė, gyvenime nėra paėmusi kyšio anei dovanos pinigais (yra gavus arbatos ir šimtalapį), šioj dvasioj auklėti ir mes, vaikai. Todėl jei Maxima atsiųs man šimtalapį, aš priimsiu, ir čion įdėsiu trupinių nuotrauką. Kitokių atsilyginimų – ne, nes mano reputacija brangesnė už metinį redaktoriaus atlyginimą su visais bonusais. Mano versle reputacija reiškia daugiau, nei medijų versle. Jūs įpratę tapšnotis šūduose, o mano klientai smarvei nepakantūs.

Kaip manote, kiek “Lietuvos rytas” man sumokėjo už leidimą perpublikuoti Maximos Detektyvą pas save?

lrytas_commonsense_lt

Sumokėjo lygiai tokią tokią pačią baronkos skylę kaip ir VŽ už štai šių tinklaraštinių tekstų persipublikavimą:

Kiek kainuoja tiekėjų nepatikimumas?

Knyga, kurios Goldrattas nespėjo parašyti

Istorinis Konkurencijos tarybos sprendimas

Nigeriečiai nemoka rašyti. Lietuvių politikai – skaityti?

ISO madą keičia LEAN mada?

Taigi išskirtines teises pirkti mano tekstus ir užsakyti temas turi vos viena organizacija planetoje. Kitos gi gali naudoti juos nemokamai, bile publikuotų su visomis nuorodomis. Tam net atskiro leidimo nereikia. Tad jei populiariame portale pamatysite tekstą, turintį nuorodas į konkuruojančius portalus, žinokite, kad, ko gero, skaitote mano tekstą.

Ar aš buvau traukiny?

Bendrai paėmus, tai labai svarbi aplinkybė visame VP skandale. Supraskite, Prezidentė beigi tarptautinė mokesčių inspektorių komanda ieško pradangintų 720 milionų, o elitinė verslo spauda tuo tarpu rūpinasi, kur rugpjūčio dešimtąją praleido Tinklaraštininkas. Tikiu, kad jei surasime tinklaraštininką, milijonai atsiras savaime.

Telefone turiu selfį, nutrauktą besideginant II Melnragėj, neįgaliųjų paplūdimy (sąsaja su invalidų draugija “Spinduliu” neatsitiktinė), rugpjūčio 10-osios popietę. Nuotraukoje matyti kiti asmenys pliaže, kaip ir priklauso, herojai menkai apsirędę, tad čion nedėsiu. Bet nuotrauką mielai atsiųsiu manęs alibi ištyrimui. Kur atsiųst?

bilietas_pirmyn bilietas_atgal

Kadangi nuotrauka beigi bilietai gali būti suklastoti, man reikia papildomo alibi. Lyg tyčia tuo pačiu traukiniu, tik kitu vagonu, Vilniun važiavo dar vienas tinklaraštininkas – prof. Justinas Žilinskas.

meluoti_negrazu

Be Justino, turiu dar vieną pažįstamą liudininką, sėdėjusį vagone keturias valandas priešais mane: žmogus nėra viešas asmuo, pavardės neminėsiu, tad šekite tik nuorodą į jo profilį.

Miela VŽ redakcija, ar jūs atsakote už savo žodžius? Ypač tuos, kur jūs teigiate geriau žiną, ką ir kada aš dariau ir ko nedariau?

Dabar pašnekėkim apie internetą traukiny. Atitaisau: trūkinėjo ne “Lietuvos geležinkelių” Wi-Fi, tačiau mobilusis 3G. Wi-Fi šiame traukinyje nėra apskritai. Ir su sąlyga, kad bėgiai vinguriuoja “idiliškai gražiu Lietuvos gamtovaizdžiu”, neapstatytu bazinėmis antenomis, normaliai netraukia nė vieno operatoriaus telefonai. Ant “Lietuvos geležinkelių” užvažiuota be priežasties.

Sekantis najiezdas – sodo nameliai. Tikrai šmaikštu ir taiklu, mat gyvenu Sąvartynų sodų 115-ojoje. Visi “Verslo klasės” autoriai žurnalą gauname su pristatymu į namus. Tad redakcija žino mano namų adresą. Smagu, kad mokate išnaudoti savo autorių asmens duomenis rengdami redakcijos skiltis. Visa redakcija turėtumėte tuo didžiuotis, nepamirškite šio pasiekimo aptarti per gamybinį jau šiandien.

Kodėl aš “spontaniškai” rašiau “apie kito VP grupės akcininko neteisingai skaičiuojamus mokesčius”?

Todėl, kad apie tai neparašė “Verslo žinios”. Todėl, kad mano kasdienybė sukasi tiekimo grandinėje, kurios lietuviškam gale stovi Maxima. Todėl, kad turiu pažįstamų, šaltinių įvairiose grandyse. Todėl, kad man tai įdomi tema. Todėl, kad laisva Lietuva. Todėl, kad Fuck You That’s Why.

Spontaniškai nuo 2008-ųjų distribucijos tema kartu su kitais šio tinklaraščio autoriais parengėme 52 straipsnius.

Dar krūvą apie prekybą prirašėme “Verslo klasei”.

2012-aisiais ir 2013-aisiais spontaniškai, kartu su VŽ, surengėme tarptautines tiekimo grandinės konferencijas, pardavėme po kelis šimtus bilietukų po ~1.000 Lt ir perpus pasidalinus gavosi gražaus pinigėlio beigi nuostabūs eventai savo turiniu. Pirmaisiais metais “Coca-Colos” Alytuje gamybos direktorius nuo scenos pareiškė, kad sutiktų prasitestuoti traukimo principą su kuriuo nors tinklu. Kad užuot gaminus pagal tinklo užsakymą, gėrimų fabrikas pats stebėtų savo likučius pas prekybininką, ir pats nuspręstų, kada ir kiek gaminti, bile tik užtikrintų šimtaprocentinį availability lentynose. Tinklai tąkart neužsikabino. Rimčiau kabintis pradėjo antraisiais metais: tinklai, taip pat ir Maxima, į renginį atsiuntė krūvą viršininkų. Maxima kraipė galvas labiausiai iš visų tinklų – kiti pokyčiui (nuo tiekėjų drožimo prie pasitikėjimo jais) buvo gerokai sukalbamesni.

Bet neišsiplėskim apie interesus (apie tai – vėliau). Norėjau tepaaiškinti, iš kur tas temos spontaniškumas.

surask_maxima_is_uzpakalio

Spontaniška nuotrauka iš konferencijos “Efektyvi tiekimo grandinė 2013″. Kažkurie iš šių dėdžių ir tetų dirba Maximoj. (Aušros Barysienės nuotr.)

Kodėl VP grupės neįvardyta vadovė siuntinėjo nuorodą į mano tekstą?

Manau todėl, kad tekstas jai patiko. Bitė ir Tele2 platino nuorodas į mūsų tinklaraščio tekstus apie Omnitel Asmeninį planą, PR agentūros šokinėjo ant Publicum karsto, kai šį pagavom dergiantis internetų komentaruose. Garantuoju, šį tekstą siuntinės 15min.lt, Delfi.lt, BNS darbuotojai. Taip pat VŽ priešai, jei tokių turit.

Tinklaraščiai, žinote, neturi didelio nuolatinio lankytojų srauto, kaip portalai. Todėl kiekvienas toks sužavėtas skaitytojas, mokantis naudotis el. paštu, yra mūsų traffico generuotojas. Neturėtumėte piktintis gauta nuoroda, su sąlyga, kad iš pačios VŽ redakcijos newsletterių su nuorodomis gauname po kelis per dieną.

Noriu padrąsinti skaitytojus: jei tai ne Viagros reklama ar nigerietiški fufeliai, siuntinėkite nuorodas, dalinkitės. Mėgaukimės laisvos Lietuvos teikiamais privalumais.

Kodėl rašydamas tekstus nesudeklaruoju interesų?

Todėl, kad tai labai sudėtinga padaryti. Pavyzdžiui, šį tekstą rašau apie “Verslo žinias”. Kur riba, iki kurios turėčiau sudeklaruoti savo sąsajas su šia organizacija? O ar sudeklaruos interesus su manimi “Verslo žinios”, jei tęsime diskusiją per laikraščius?

Tai buvo pirmoji mano darbovietė, man tuomet buvo 16. VŽ ėjo jau tris kartus per savaitę, veiksmas vyko Pylimo gatvės redakcijoj. Iš pradžių mane įgrūdo į Platinimo skyrių (viršininkas Kęstutis V.). Skambinėdavau į įmones ir klausdavau jų įmonių kodų, kad supildyčiau kažkokią duomenų bazę. Laikai buvo tokie, kad tik kas penktas sutikdavo “atskleisti” įmonės kodą, atseit, kam jums reikia, ką su juo darysite ir t.t. Kartą paskambinau į kažkokį kaimą. Motulė įmonės kodo nežinojo, todėl pravėrė gergždžiančias trobos duris ir fone lojant šunims rėkė laukuosna: “Staaa-syyyy! Koks į-mooo-nėėėės kooo-daaaas?! Stasys, žinoma, tokiu pačiu žanru diktavo savo Bobai skaičius. Jei kam nors teko girdėti laukuose šienpjovius šaukiant skaičius, vadinasi, tuo metu vyko “Verslo žinių” duomenų bazės pildymo darbai.

Kai supildžiau duombazę, mane perkėlė į Reklamos skyrių (viršininkas Giedrius P.). Nepamenu, ką ten veikiau, turbūt nosį krapščiau. Atsimenu tik, kaip sveikinome Moniką Garbačiauskaitę (ji buvo VŽ žvaigždė) laimingai ištekėjus, bet čia ne apie tai. Žodžiu, greit pasiprašiau perkeliamas kur nors kitur. Taip atsidūriau Korektūroje. Ten dirbo Regina ir Aldutė. Iki pietų browsindavau po internetą (nedaug jo buvo tuomet), o nuo pietų pradėdavo plaukti “medžiagos”. Moterys primokė mane, kaip žymėti korektūrą. Ir aš skaitydau, žymėdavau klaidas. Vėliau pradėjau taisyti stilių, tam buvo kažkokia kompiuterinė programa. Gramatikas perverčiau skersai išilgai tūkstančius kartų. Kolegės (!) pradėjo manim vis labiau pasitikėti, nebetikrindavo mano galų. Vieną dieną moterys pasiplovė, viena į kirpyklą, kita į manikiūrą, ir paliko man “išleisti” numerį. Į dvyliktos klasės suolą grįžau išleidęs tikrą laikraštį.

Ojej, kiek interesų – kur riba?

Keliskart buvau pasiprašęs nusivežt mane į spaustuvę. Gazetą spausdino Skaidiškėse. Naktį. Su vairuotoju arba atsakinguoju sekretoriumi turėdavom sulaukti, kol velnio mašina išspjaus bent kelis nebrokuotus numerius, tuomet galėdavom važiuot namo (su rytdienos laikraščiu užantyje). Naivus jaunuolis tuomet nė neįtarė, kad vieną dieną ši gazeta ant jo papils pamazgėlę.

Tęsti interesus?

Darbas laikraštyje (o gal žmonės jame) man taip patiko, kad baigęs mokyklą įstojau į Žurfaką. Visas praktikas atlikau, žinoma, “Verslo žiniose”. Archyve rastumėt straipsnių. Ar turėčiau sudeklaruoti, ką rašiau, ar patys susižiūrėsit?

Greit sumojau, kad nesu tiek talentingas, kad galėčiau oriai gyventi iš žurnalistinio amato. Todėl pasirinkau kitą, akivaizdu, lengvesnį kelią. Juo bepasišokinėdamas retsykiais tapdavau VŽ šaltiniu, netgi labai geidžiamu. Esame nuveikę nemažai darbų “Off Record” režimu. Ligšiol niekas iš VŽ nebuvo manęs pavedęs, būčiau galėjęs galvą guldyt.

Ar tęsti asmeninių interesų deklaraciją?

Laisvoj Lietuvoj gyvenam trečią dešimtį. Jei žmogus kasdien ėjo į darbą, šūdo nemalė, dirbo kažką, bendravo, buvo aktyvus, įdomus kitiems, per tuos metus prisikaupė belenkiek santykių, istorijų ir interesų. Kiekvienas galime pasakoti, klausimas, kada sustoti? Ar turėtų, pavyzdžiui, redakcija deklaruoti interesą tuo atveju, jei “Omnitel” Antanas Zabulis (dabar jau ex CEO) gyvena redaktoriui už tvoros? Kaip dažnai – po kiekvienu tekstu apie mob. ryšio rinką? Kiek metų atgal siekia “interesai”, ar egzistuoja senatis? Tarkime, ar rašydamas apie svetimas vestuves redaktorius turėtų deklaruoti ir savųjų vestuvių svetelių sąrašą? Kur riba? O jei žurnalistas ar redaktorius ant ko nors piktas (tarkime, pagrįstai, mat reklamdavys atšaukė subiudžetuotą reklamą), ar tai turėtų patekti į redakcijos “interesų deklaraciją”?

“Verslo žinios”, jei laikote save lyderiu, imkite raudoną markerį ir nubrėžkite interesų ribas. Maxima už tekstus man pinigų nemokėjo. Ne viskas yra Raudonųjų žibintų kvartalas, kas už VŽ sienų. Turiu jausmus ir vertybes. Dar turiu artimus žmones, kurie irgi skaito laikraštį.

Tamstos, užuot padėję skaitytojams susivokti, kaip ten su pavogtais mokesčių milijonais, aprašinėjate interneto ryšį mano sodų namelyje.

Čia ne apie mane. Čia apie jus.

Apderk artimą savo originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną August 21, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , | Komentarai įrašui Apderk artimą savo yra išjungti

Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (antroji serija)

Anądien suradus pavogtus 232 milijonus, nevalia sustoti. Žurnalistai-tyrėjai beigi mokesčių inspektoriai visame pasaulyje ieško likusių 497 milijonų, katruos, pasak ex-dešimtukininko Mindaugo Marcinkevičiaus, jo verslo partneriai nušvilpė iš Lietuvos ir iš pačios Prezidentės panosės!

Prieš vyniojant detektyvo antrąją dalį, leiskite padaryti steitmentą. Pykit nepykit, bet tai, ką šiandieninės medijos vadina žurnalistiniais tyrimais, yra ne tai, kas taip galėtų vadintis. Sumetate krūvą transakcinių faktų, sąrašą pavadinimų, krūvą skaičių, kažkokias lenteles ir schemas, gautas iš razborkėse lobstančio PR’o, pakalbinate plepius ekspertus, ir visą šitą makalošę 10.000 ženklų dozėmis purškiate į internetus, taip dorai Paprastam Žmogui ir nepaaiškindami, o tai kas mums, skaitytojams, iš to?

Žinote, aš irgi turiu visokių firmų. Tris. Pirmą įsteigiau prieš maždaug dešimt metų. Keitėsi visų mano firmų akcininkai ir ne po vieną kartą. Keitėsi pavadinimai. Registrų centre rastumėte krūvą faktų, visokių dokumentų, ataskaitų. Jei surašytumėt visą ten rastą gėrį chronologiškai, jau išpildytumėte “žurnalistinio tyrimo” spaudos ženklų apimtį. Dar pakalbinkite buvusius mano verslo partnerius, klientus – ar tai bus tyrimas? O gal pamėginkite į schemas sudėlioti savo redakcijos savininkų vardų ir akcijų kaitos chronologiją??? Lėktuvais prekiaujančios firmos kiekvienam sandoriui steigia po firmą (kartais savo šaly, o kartais pirkėjo) – so fakinwhat?

Ką mums rodo ir kuo mums naudingi visokie padriki verslo faktai, registrų centro duombazėse sudarantys terabaitus???

Daugiau trigubų klaustukų šiame tekste nebus, nes čia buvo steitmento pabaiga. Kaip minėjau prieš porą dienų – Maximos vyrų razborkėse yra aktualus vienintelis aspektas – kaltinimai mokesčių slėpimu. Visa kita yra verslo neišvengiama kasdienybė ir nuobodybė. Ir jokia ne nuostabybė.

Štai ką nagrinėsime šioje serijoje beiškodami nufyrintų 497M litų:

  • kodėl reorganizavo įmones,
  • kodėl po reorganizacijos padaugėjo mokesčių,
  • ką rodo skaičiai tarp eilučių.

Paskutinė dalis ypač patiks IQ testų mėgėjams, negalintiems ramiai prascrollinti panašių testų jų neišsprendus:

IQ_test01IQ_test02

Kodėl Maxima reorganizavo įmones?

Pamėginsiu be pavadinimų paaiškinti, kaip reorganizaciją iš internetų supratau pats, nes tie pavadinimų keitimai overloadina smegenis. Pavadinimus palikime žurnalistiniams tyrimams.

Buvo Holdingas, ir turėjo keturias dukterines įmones – parduotuvių tinklus atskirose šalyse – LT, LV, EE, BG. Holdinge dirbo šimtai žmonių, bet Holdingas kaip firma dirbo po-nuliam, nes už valdymo (ir visokio supporto) paslaugas savas firmas invoicindavo tik tiek, kad pasidengtų kaštus. Pelnas arba nuostoliai (Bulgarijos tinklas buvo nuostolingas) kaupdavosi minėtose dukterinėse įmonėse.

2010 m. gruodžio mėn. padaromas šacher-macher, ir rezultate turime: Holdingas kaip valdė LT, LV, EE, BG įmones, taip ir valdo. Tačiau atsirado dar viena įmonė, kuri valdo franšizę, pavadinkime ją Franšizės Davėju. Ir nuo šiol LT, LV, EE, BG firmos tampa Franšizės Gavėjais, ir už brangią rinkos kainą moka franšizės mokestį Franšizės Davėjui.

M.Marcinkevičiaus nuomone, į dabar „Franmax“ vardu besidabinančią įmonę išneštos išlaidos už franšizę – galimai dirbtinis „Maximos“ tinklo pelningumo mažinimas.

Čia su ponu Marcinkevičium reikia sutikti.

Tačiau su sąlyga, kad verslo skaidymą mokesčių mažinimo sumetimais draudžia ES įstatymai, ogi ir p. Numavičiaus atstovai guldo galvą ir nemažėjančius mokestinius skaičius, paieškokime kito teigiamo efekto, kurį gavo Maxima susimažinusi dukterinių įmonių pelningumą. Paminėtina, kad po reorganizacijos turtas, lėšos ir visa kita kaip buvo, taip ir liko tų pačių akcininkų rankose tomis pačiomis proporcijomis.

Pasak jo (Marcinkevičiaus – red.), galimai dirbtinio „Maxima“ pelno mažinimo rezultatas – pusė milijardo litų, kurių negavo valstybės biudžetas.

O pasak manęs, Maxima turėjo kur kas svaresnį motyvą susimažinti pelningumą.

Prisiminkime, kad veiksmas vyksta 2010-2011 metų sandūroje. Visi kapstomės iš krizės, Kubilius jau lyg krizę beatšaukiąs, bet lyg ir ne. Mano vieni klientai derasi dėl asortimento rudeniui. Vardan konfidencialumo ir anonimiškumo, tebūnie tai lietuviškų kosminių skafandrų fabrikas. Taigi tradicinės derybos su Maximos LT pirkimų vadybininkais: peržiūrimi istoriniai pardavimai, apyvartumai, tiekėjo patikimumas, pradedama šnekėti apie prognozes. Ir tada Maximos vadybininkas, tebūnie, Arūnas, pradeda dainelę, kad tipo, na, suprantant, krizė, pirkėjai neturi tiek pinigų skafandrams, reikėtų, suprantate, pamažinti kainas. Į ką fabriko pardavėjas Arūnui atsako, jog puikiai suprantąs, kad krizė, nes ir gamykla dirba vos viena pamaina, užsakymų sumažėję visoj Europoj, pralaidumas vos veiklos sąnaudas dengia, ant sviesto neturim. Į ką Arūnas atsako, kad visiems sunku, reikia veržtis diržus, ieškoti efektyvumo galimybių, bet, žinoma, išlaikant aukštą lietuviškų skafandrų kokybę, bo mažiau kokybiškų jis galįs užsisakyti iš Kinijos.

Grįžęs iš derybų pardavėjas, žinoma, apie bandymą numauti kelnes papasakoja savo bosui. Tasai, žinoma, įsiunta, ir į sekančias derybas jau eis pats, nes tai bus paskutinis raundas, pavadinimu “arba-arba”. Besiruošdamas mordobojui, fabriko bosas be kita ko kažkokiais aplinkiniais keliais išsiaiškina, kokia Maximos LT EBITDA marža. Skaičius apytikris, bet siekė, dėmesio, ponios ir ponai – arti 10%.

Retailo biznyje, tai yra labai daug. JAV vidurkis dabar siekia 7-8%. O štai kokie skaičiai buvo pernai metais užsienio tinkluose, kur ir jūs esate kažką pirkę per atostogas:

Taigi, kriziniais metais Maxima LT dirbo efektyviau nei Walmart’as dirba dabar, pats kiečiausias pasaulio prekybos tinklas. Ir čia žinant, kad Walmart’as dirba pagal VMI (Vendor Managed Inventory) principą, kai duoda tiekėjams stebėti jų atsargų likučius savo sandėliuose irba lentynose, o tiekėjai patys planuoja gamybą pagal agreguotus likučius, tokiu būdu ženkliai pasigerindami savo efektyvumą ir patikimumą, ir kartu užtikrindami Walmart’ui afigieną prekių apyvartumą. O Maxima LT dirba pagal pardavimų prognozes, min-max’us, neduoda informacijos apie prekių likučius tiekėjams (net istorinius duomenis duoda tik centrinio sandėlio, t.y. tu niekada tiksliai nežinai, kurioj parduotuvėj kiek pirko), dėl ko pastarieji samdo agentų armiją, kad ši sužiūrėtų lentynas ir koks karžygys kartas nuo karto permiegotų su parduotuvės vedėja, idant pastaroji atsakingiau papildytų out-of-stock prekes. Kaip jiems pavyksta? Pakalbėkite su Maximos tiekėjais. Jų pavadinimus rasite ant kiekvienos prekės Maximos lentynoje.

Taigi Kosminių Skafandrų Karalius laimėjo derybas tėškęs jų pačių EBITDA maržos skaičių Maximai į akis. Šiuo rodikliu taškėsi ir kiti tiekėjai. Jų Maxima LT turi apie tris tūkstančius. Šinšiliniai kailiniai varžė judesius ir trukdė numaudinėti tiekėjams kelnes ir visaip kaip negražiai elgtis jas numovus. Ir Maximos išminčiai rado būdą susimažinti pelningumą.

Pasekmes nurodo N. Numavičiaus advokatė Olga:

„Franšizės paslaugų teikimas yra įprastas ir tarptautiniams prekybos tinklams, ir tarptautiniams prekės ženklams, – dėstoma komentare. – Nerijaus Numavičiaus ir kitų grupės akcininkų valdomos įmonės pagaliau pasiekė tarptautinę brandą.“

Žurnalistai, jei dar kas nors tiriate šias razborkes, pasiimkit Maxima LT finansines ataskaitas iš lietuviško registro ir išsiskaičiuokite apytikrį EBITDA. Turėtų būti arti Carefour lygio. Skaičiai turėtų parodyti, kad iš tiesų pagaliau lietuviškas tinklas pribrendo iki tarptautinio lygio.

Kodėl po reorganizacijos padaugėjo mokesčių?

Paradoksas: p. Marcinkevičius teigia, kad Maximų reorganizacija buvo daroma siekiant nuslėpti mokesčius. Tuo tarpu Maxima atsako, kad po reorganizacijos pradėjo mokėti netgi daugiau mokesčių, ir pateikia skaičius (tiesa, kreivai surašytus. Joks finansininkas nerašys minuso ten, kur nėra nuostolio, užtat tokioms nesąmonėms yra PRo žmonės. Duokit žmonėms krūvas skaičių, tegu akinius praspokso besiaiškindami):

maxima-group-veliau-tapusios-franmax-pelno-mokestis-uz-2008-2014-metus-68700818

Taigi minusai prie EE ir BG sumokėto pelno nereiškia nuostolio, o reiškia, pasak Maximos Lentelių Aso, ne Lietuvoje sumokėtą pelno mokestį. Gili patriotinė mintis: jei sumokėta ne Lietuvoje, reiškia nuostolis (Lietuvai). Bet nepamirškime, kad reorganizacijos kaltinamasis motyvas yra mokesčių slėpimas, o ne mokesčių perskirstymas.

Su sąlyga, kad laisvalaikiu dirbu vienos svetimos distribucinės firmos valdyboje, ir lyg tyčia mano atsakomybė yra tos firmos procesų standartizavimas ir franšizavimas Baltijos šalyse, esu šiek tiek domėjęsis. Yra toks Withholding tax, mūsuose vadinamas Mokesčiu prie pajamų šaltinio. Kai Franšizės Davėjas invoicina Franšizės Gavėją, pastarasis turi susimokėti šitą mokestį, kuris siekia tarifus, katruos į vieną vietą sudėjo Investuok Lietuvoje.

Taigi, Maxima BG moka 10% pelno mokestį savo šaly nuo tos sumos, ant kiek ją nučardžino lietuviškas Franšizės Davėjas (nesvarbu, kad jis kaip firma priklauso estiškai firmai ar ten dar kažkokiems ofšoriniams marsiečiams). Maxima EE irgi susimoka 10% pelno mokestį nuo sąskaitos už franšizę. Svarbiausias momentas, kad šitas Pelno mokestis mokamas net ir tuo atveju, jei įmonė dirba nuostolingai! Žinome, kad Maxima BG niekada nedirbo pelningai, Maxima EE balansavo nuliais – reiškia, anksčiau, iki franšizinio reorganizavimo, pelno mokesčio nemokėjo. O dabar, po maklės – moka! Gudrus mokesčių slėpimas, ar ne?

Franšizės Davėjas, operuojantis Lietuvoje, tuo tarpu gauna afigienas pajamas, ir susimoka 15% pelno mokestį (tiesa, atsiminusavęs tą dalį pinigų, kurią sudaro 10% nuo Maxima LT Franšizės Davėjui sumokėtos sumos – bet šito galėjau nerašyt, nes pernelyg komplikuotai gaunasi, lyg koks tyrimas. Na, bet parašiau). Anksčiau, didžiąją dalį šito pelno mokesčio Lietuvai sumokėdavo Maxima LT, nes gaudavo pajamas didesnes ant tiek, kiek dabar susimoka Franšizės Davėjui.

Belieka pacituoti Delfi:

Įmonių grupė skaičuoja, kad nuo franšizės atsiradimo iki šių metų pradžios visos grupės įmonės sumokėjo 6 milijonais litų mokesčių daugiau, nei būtų sumokėję likusios prie senosios sistemos.

Taigi, ponios ir ponai, per franšizinį reorganizavimą mokesčių pavogta nebuvo.

Tačiau p. Marcinkevičius teigia priešingai. Pasikartosime:

Pasitelkiant kitas schemas, kurias 15min.lt artimiausiu metu viešins, anot verslininko, valstybė galimai negavo dar 290 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 207 mln. Lt pelno mokesčio.

Beje, 15min.lt šių schemų taip ir nepaviešino. Tikiuosi, nesupyks, kad tai padarysiu anksčiau už juos.

Pradėkime nuo 207 M Lt pelno mokesčio. Kaip p. Marcinkevičius suskaičiavo?

Pažvelkite į šiuos, atrodytų, padrikus skaičius:

Visus juos paėmiau tiesiai iš p. Marcinkevičiaus lūpų:

Ši įmonė neturi beveik jokių su veiklos vystymu susijusių išlaidų, o jos pajamos yra labai artimos grynajam pelnui, todėl, mano konservatyviu vertinimu, ji verta bent 400 mln. eurų.

„VP grupei“ priklausanti Estijos įmonė „Franmax OU“ iš UAB „Vilniaus prekyba“ perima 0,5 proc. UAB „Maxima Grupė“ akcijų. (…) M.Marcinkevičiaus nuomone, 17,6 mln. Lt – juokinga suma, niekaip neatitinkanti realios įgyto turto vertės.

Valstybė galimai negavo (…) 207 mln. Lt pelno mokesčio.

O dabar šiek tiek įnešiu aiškumo į skaičius.

Trijų milijonų neatitikimas, bet jis atleistinas, nes p. Marcinkevičius minėjo, kad skaičiuoja grubiai.

Kodėl Maxima Franšizės Gavėją įvertino taip pigiai?

Na, pirmiausia, kainą nustato rinka. Kadangi Franšizės Davėjas nebuvo pardavinėjamas, o tik atskiriamas į atskirą kišenę, buvo pasirinktas dažniausiai Lietuvoje taikomas variantas, numatytas Pelno mokesčio įstatyme:

41 straipsnis. Reorganizavimo ir perleidimo dalyviai ir atvejai
(…)
2. Reorganizavimo ar perleidimo atvejai:
(…)
8) vienetas, toliau tęsiantis veiklą, (toliau – perleidžiantysis vienetas) atskiria dalį, kuriai proporcingai priskirtų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų pagrindu sukuriamas vienas ar keli nauji vienetai (toliau – įsigyjantieji vienetai);

Šiuo būdu dalinamasi grynai kaip per skyrybas šeimoje: niekam neįdomu, kas kiek ašarų išliejo, kas baldus ar sienų spalvų dažus rinko, o kas balkoną stiklino. Suskaičiuojama tai, kas turi vertę – namai, sklypai, mašinos, o jei skyrybos rimtos – tai ir stalai, knygos, nu ir kanistras, tas kur garaže. Reorganizuojant Maximą, irgi skaičiavo tai, ką gali apskaityti: patalpas, baldus, kompiuterius, serverius – turtą, esantį buhalteriniam balanse. Gavosi, kad turto į Franšizės Davėjo firmą perėjo už 0,5 proc. apskaitomo turto, o žmonės, darbuotojai, kaip žinia, nėra įtraukiami anei į trumpalaikį, anei į ilgalaikį turtą. Kaži katrame iš pastarųjų p. Marcinkevičius pats save apskaito savo firmose?

Taigi Maxima reorganizavosi taip, kaip reorganizuojasi 99% visų lietuviškų reorganizacijų. Bet gal šią firmą – Franšizės Davėją – galima būtų parduoti už 1,381 mlrd. litų? Tiek esą vertas Maximos know-how. Sunku būtų ginčytis, kad tas Maximos know-how yra išskirtinis. Kaip minėjau, jie žino kažką, ko nežino Wall-Mart’as. Tai gal Wall-Mart’as galėtų pirkti franšizės firmą ir po to susidiegti Maximas vietoje Wall-Marto parduotuvių? Grįžti prie min-maxų, niekad nepataikomų paklausos prognozių ir, svarbiausia, ponios ir ponai, pagaliau įgyti žinių ir gebėjimų deramai dirbti su tiekėjais. Atidėjimai (maximalius įstatymuose nustatytus atsiskaitymo terminus pratęsiant “artimiausiu kito mėnesio ketvirtadieniu”), priverstinės akcijos Jamam (Maxima tai vadina investicijomis į kainų mažinimą – rimtai), baudos už On Time In Full pažeidimus. Net Wall-Mart’ui yra kur tobulėti.

Taigi klausimas giliam susimąstymui – kaip manote, ar lig šiol atrastose planetose egzistuoja kitas prekybos tinklas, kuris pirktų ne Maximas (parduotuves su kasomis ir klientais), bet Maximos know-how už 400 mln. eurų ir teisę tą know-how pardavinėti?

Papasakosiu vieną seną, labai seną istoriją. Apie Maximą ir jos vertę. Kažkada praeitame amžiuje, apie 1998-uosius or so, viena firma turėjo noname parduotuvių tinklą. ir paskelbė konkursą sugalvoti pavadinimus trijų lygių parduotuvėms. Ir tame konkurse sudalyvavo mano dėstytoja Regina Koženiauskienė, VU dėsčiusi retoriką ir klasikinę litratūrą ar kažką panašaus. Pamenu, kaip II kurse vaidinau jos statytame spektaklyje Karo dievą Arėją. Taigi toji dėstytoja sudalyvavo konkurse. Ji pasiūlė parduotuves pavadinti “Minima”, “Media” ir “Maxima”. Ir už laimėjimą jai buvo įteikta 100 litų vokelis. Būtų laikas pasidomėti, ar nuo tos sumos buvo sumokėti mokesčiai.

Anyway, turėdami duomenų apie pastarąjį įvykusį sandorį, žinome tikrąją “Maximos” prekės ženklo kainą, kuri dabartine valiuta siektų 10 eurų (100 vokelinių litų daliname iš trijų nupirktų pavadinimų ir 3,4528).

Reikalauti susimokėti mokesčius nuo neįvykusio milijardinio sandorio – tai lyg reikalauti moralinės žalos už neįvykdytą išprievartavimą.

Susipažinkite: Regina Koženiauskienė – žmogus, žinantis tikrąją Maximos vertę (DELFI, K. Čachovskio nuotr.)

Dėkoju visiems už kantrybę – mums beliko surasti per PVM maklę nuslėptus paskutinius 290 milijonų.

Sukoncentruokite savo dėmesį į paskutinį IQ uždavinį:

Matome, kad egzistuoja planas, kaip išdurti marsiečius, šioje Žemėje nieko nesusigaudančius. Parduokime jiems milijardinį verslą išrašydami PVM sąskaitą-faktūrą! Taip gal ir “Lietuvos dujas” su LESTO sujunkime per PVM faktūrą, gi kiek gražaus pinigėlio biudžetan įkristų! Ir “Mažeikių naftą” reikėjo parduot su PVM’u, ir Telekomą. Visa Lietuva išparceliuota grobstant PVM’ą!!1

Manau, byla baigta. Eikite dirbti ar ilsėtis.

Vienok šis detektyvas – su liūdna pabaiga. Prasitaškius po razborkių failus, man žiauriai apmaudu, kad du nerealiai protingi vyrai nebesueina per lietuvišką kalnelį. Ponas Marcinkevičius pastatė, sukūrė Akropolius, aš nežinau, ką pastatėt jūs. Aš nepastačiau praktiškai nieko. O šitie vyrai turėjo galimybę pranokti Walmart’ą. Eikime dirbt.

Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (antroji serija) originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną August 14, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , | Komentarai įrašui Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (antroji serija) yra išjungti

Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (pirmoji serija)

rasborkes

Dažnas turėjęs savo biznį yra išgyvenęs ir partnerių skyrybas. Paprastai skiriamasi tuomet, kai išsiskiria partnerių fantazija, ką veikti su pinigais. Fantazijos skirtumai paprastai išryškėja atsiradus didesniems pinigams, kitaip tariant, kuo sėkmingesnis biznis, tuo didesnė skyrybų rizika.

“Vilniaus prekybos” akcininkų razborkės savo esme įdomios tik iškrypėliams, jaučiantiems pasitenkinimą kas rytą skaityti eilinę dozę apsispjaudymų, perduodamų žurnalistų lūpomis. Jūs pamėginkite, paskaityti tuos straipsnius ir susigaudyti, kas ten ką kada ir kam pardavė, nupirko, reorganizavo ir pervadino. Kai užvakar traukiny iš Klaipėdos perskaičiau pirmąją pasitaikiusią dozę, nesupratau ničnieko. Na, taip: vienas akcininkas, mano bendravardis Marcinkevičius, apkaltino kitą akcininką, jaunikį Nerijų Numavičių, skriaudžiant smulkiuosius akcininkus beigi nusukinėjant mokesčius – šitą visi supratom. Tada kažkokios schemos, krūva firmų pavadinimų, krūva užsienio valstybių, krūva skaičių, ir dar krūva ekspertų, šnekančių viską, bet ne tai, kas padėtų Paprastam Žmogui suprasti WTF.

Žmogus, skaitantis razborkinius tyrimus, jaučiasi lyg stebėdamas šias muštynes. Aišku, kas su kuo, numanoma, dėl ko, bet neaišku, kokia šio reginio prasmė jį stebinčiajam.

Pirmąjį Šarūno Černiausko straipsnį, prisipažinsiu, perskaičiau 4 kartus. Tuomet perskaičiau visus kitus tekstus, ką radau Penkiolikoj Minučių beigi Delfyje. Kelionės iš Klaipėdos į sostinę, trukusios 4 valandas, vos užteko, kad vokčiau, vokčiau ir suvokčiau. Aš nepažįstu tokių žmonių, kas dar galėtų skirti 4 valandas browsinti po šitą temą pertraukiami tik Tele2 ryšio duobių (oficialiai prašau apstatyti geležinkelio trasą bazinėmis stotimis), bet tokie piliečiai neabejotinai turi iškrypimo požymių.

Nepriklausomai, kiek šis bajevykas tęsis, ir kas nugalės (skaitykite rytoj portaluose, ir poryt, ir užporyt, etc.), Paprastam Žmogui turėtų rūpėti vienintelė – DETEKTYVINĖ – siužeto liniją. Dėmesio, ponios ir ponai:

Kaip VP grupė nupypino 720 milijonų?

O kad, rodos_be_jokios_abejonės, nupypino, tai faktą verbalizuoja pati Jos Ekscelencija:

Taigi dabar mastai šių mechanizmų, rodos, dar yra labiau ištobulinti ir dar labiau naudojami. Ir tai, be jokios abejonės, nesąžiningo ir negarbingo verslo pavyzdžiai ir, manau, kad, deja, ta reputacija, kurią turėjo nuo pat savo iškilimo ir savo įsikūrimo pradžios “VP Market” grupė išliko negraži. Ir dabar mes matome dar daugiau šešėlių, kurie iškilo virš šios grupės.

Mokesčių inspekcijai beliko vykdyti komandą ir surasti visus pavogtus litus. Ir aš jiems padėsiu.

Tačiau prieš ieškodami iš biudžeto pavogtų litų, verbalizuokime, kokius faktus viešai žinome.

1. Maximiniai išspinduliavo iš biudžeto 76 mln. Lt, pasinaudodami invalidiška PVM įstatymo landa 2002-aisiais.
2. Tuomet finansų ministre dirbo p. Grybauskaitė, ir šitas maximinis spindulys jai stovi gerklėj ir reputacijoj pošiolėj.
3. Maximiniai sudalyvo Leo LT steigime prie Gedimino Kirkilo, vėliau stikliniuose kabinetuose statė atominę elektrinę, bet nepastatė, užtat prie Andriaus Kubiliaus Leo LT buvo sėkmingai likviduotas 2009 metais išmokant maximiniams 680 mln. Lt grynais pinigais tai, ką jie įdėjo nebūtinai pinigais.
4. Po šito maximiniams aukščiausia valdžia liepė 3.14zdinti iš Lietuvos kur akys mato ir čia nedidinti savo įtakos, ir kai kurie dešimtumo akcininkai mikliai pakluso ir apie juos negirdėt iki šiol.
5. Pavyzdinis dešimtukas pabiro, prasidėjo biznio migravimai į užsienius beigi vidinės razborkės irba nekalbadieniai.

Dar mes žinome, kad 2011 metais buvome betampanti oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe, bet dabar nerandų duomenų, ar tapome, ar netapome. Dar žinome, kad Maximoj kasininkės dėvėjo pampersus (nerandu duomenų, ar vis dar dėvi). Taip pat žinome, kad Maximai viskas px, arba bent jau savo laiku taip buvo (žiūrėti iki galo, jei kas dar nematė).

Taigi apie Maximos grupę, kaip ji besivadintų, mes žinome labai daug, mat ten dirba keliolika tūkstančių darbuotojų, prekes tiekia keli tūkstančiai tiekėjų.  Net ir tarp mano firmos klientų rasime bent keletą, kuriems Maximos yra pagrindinis pardavimų kanalas. Ir, beje, gamintojų efektyvumo variklis, užturbintas grėsmingomis baudomis už užsakytas, o nepristatytas prekes. Kiek man teko susidurti su lietuviškais tinklais, Maxima yra dėl pirkėjų labiausiai besistengiantis prekybos tinklas, dėl ko, žinoma, vargsta ir spjaudosi tiekėjai. Bet visas pozityvas ar negatyvas, mūsų good ar bad experience su Maxima ar susijusiomis įmonėmis yra niekaip nesusiję su vykstančiomis akcininkų razborkėmis.

Iš pastarųjų, kaip minėjau, mus domina tik iš biudžeto pavogti 720 milijonų. Suraskime juos kartu.

Pavogtą sumą gazetoms įvardijo mano bendravardis Marcinkevičius:

„Kadangi neturiu jokių galimybių gauti informacijos apie įmonių veiklą, mano informacija gali būti netiksli. Remiantis man prieinama informacija bei mano atžvilgiu atlikto visiškai naujo mokestinio patikrinimo duomenimis, suma, vien naudojantis trimis pagrindinėmis mokesčių vengimo schemomis, gali siekti maždaug 720 mln. litų. Ir tai tik už periodą po įstojimo į Europos Sąjungą“, – skaičiavo „VP grupės“ narys.

Kitoje “tyrimo” pastraipoje jis patikslins, kokius aritmetinius veiksmus atlikęs:

M.Marcinkevičiaus skaičiavimais, ši ir panašios schemos jam ir kitiems „VP grupės“ akcininkams galimai leido išvengti GPM už 232 mln. Lt. (…)
Pasitelkiant kitas schemas, kurias 15min.lt artimiausiu metu viešins, anot verslininko, valstybė galimai negavo dar 290 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 207 mln. Lt pelno mokesčio.

Pradėkime skaičius vesti į excelį:

Taigi, skaičiuojant tiksliai, nupypinta net 9 milijonais daugiau – viso 729 mln. Lt.

Imkimės pirmojo epizodo ir pavogtų 232 mln. Lt per esą nesumokėtą Gyventojų pajamų mokestį.

Įstatyme parašyta sekančiai:

3 straipsnis. Pajamų mokesčio mokėtojai
Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.

Taigi prievolė mokėti šį mokestį kyla išpildžius abi sąlygas:
– fiziškai gavus pinigų
– jei pinigus gauna fizinis asmuo

Taigi jei gavote pinigų, tačiau nesate fizinis asmuo, o įmonė, tai GPM nemokate. Atitinkamai, jei esate fizinis asmuo, tačiau pinigų negavote, GPM irgi nemokate. Vadinasi, norint sumokėti GPM, prieš tai reikia padaryti veiksmą – pinigus, esančius įmonės sąskaitoje, išmokėti akcininkui kaip dividendus. Tačiau jei pinigai liko įmonės sąskaitoje, akcininkas jais negali disponuoti lyg savais nuosavais. Elementariai, negali nusipirkti kramtoškių. Ir jachtos negali.

Tai, kad firma įsteigia kitą firmą, ir įsteigia trečią firmą, arba nuperka ketvirtą, kitaip tariant, savo biznio interesų vedini prisikuria firminių kišenių, po kurias išdėlioja savo melejonus, tačiau visi akcininkai turi tą patį bendrą turtą, tik skirtingose kišenėse – tai yra grynai firmos reikalas. Kai anūkas eis per Naujininkus močiutei pirkti brangių vaistų į vaistinę, jis galimai išsidėlios šimtą eurų po skirtingas kišenes. Ypač, jei prieš tai kiemo chebra bus progrąsinę dingti iš rajono ir prigąsdinę, jog atimsią babkes pirmai progai pasitaikius. Versle tai vadinama rizikų diversifikavimu, kad nesėkmė ar nepalankios aplinkybės viename fronte nesužlugdytų viso kapitalo.

Taigi įmonių apmokestinimas veikia taip, kad kol dėlioji iš vienos kišenės į kitą ES ribose, tebūnie tos kišenės viena džinsinė Kipre, kita triusikuose Olandijoje, tol niekas neapmokestinama, nes gi vertė jokia nėra sukuriama. Tačiau tą pačią akimirką, kai iš olandiškų firminių triusikų norėsite persidėti nors vieną centą į asmeninį sloiką po pagalve, gausite iškart prievolę susimokėti 15% GPM. Su atlyginimų apmokestinimu dar griežčiau – čia VMI nelaukia metų finansinių metų galo, nėra jokių deklaravimo terminų – pervedei darbuotojui babkes, mokėk GPM. Priskaičiavai, bet nepervedei – GPM nemokėk (mokėk tik Sodrai). Nėra babkių asmeninėj sąskaitoj, nėra GPM.

Suprantu, kad Kipras, Airija, Olandija skamba ofšoriškai, tačiau jose veikia visos ES direktyvos ir vietos įstatymai. Jūs negalite paimti 100 eurų nepaskirstyto pelno iš lietuviškų treningų kišenės, perdėti juos į olandiškas plavkes, ir be jokių prievolių perdėti į asmeninį sloiką. Jei Lietuvos gyventojui dividendus išmoka užsienio įmonė, jis vis tiek turi mokėti lietuvišką GPM. Kol pelnas nepaskirstytas, kas reiškia, akcininkai juo negali disponuoti asmeninėms reikmėms, tol nėra ką apmokestinti. Eurosajunginiai ofšorai nepadeda išvengti GPMo.

Ponas Marcinkevičius norėtų, kad pinigai iš visų firminių triusikų būtų iškešinti kiekvienam VP grupės akcininkui pagal jo akcijų paketą, kas iš principo paliktų įmones be triusikų apskritai, o tuomet jau jis susimokėtų mokesčius. O įmonės biznį kaip darys be pinigų?

Ir čia aš turiu pasiūlymą kiekvienam tiriančiajam žurnalistui. Nueikite pas savo redakcijos buhalterę, paprašykite praėjusių finansinių metų balanso, pažiūrėkite eilutę “Nepaskirstytas pelnas”, tą sumą padauginkite iš 0,15 (na ir padalinkite iš 3,4528, nes ten bus dar litais), ir informuokite VMI apie tai, kad jūsų laikraštis, ar televizija slepia mokesčius įrašydami gautą skaičių eurais. Beje, nesidiskriminuokite, ir minėtą testą atlikite ir jūs.

Ir šio epizodo pabaigai jūsų dėmesiui p. Marcinkevičiaus kliedesiukas apie mokesčių slėpimo schemą:

Reorganizavimai buvo vykdomi ne siekiant iš tiesų atskirti realias veiklas ar turtus, tačiau siekiant tokiu būdu akcininkams priskirti teisę į pinigus, išvengiant už dividendus mokėtino GPM.

Ke?
Akcininkai ir iki reorganizavimo turėjo tokią pačią teisę į tiek pat pinigų. Teisių į pinigus nepadaugėjo, kaip ir pačių pinigų nepadaugėjo. Kišenių padaugėjo, bet ne pinigų. Akcininkai liko tie patys. Dividendų nemokėjo lietuviškos firmos iki reorganizavimo, nemokėjo ir užsieninės po reorganizavimo. Arba leidi išsiiminėti akcininkams šaibas ir moki GPM, arba palieki visas lėšas versle, ir nemoki GPM.

(…) Visas šis mechanizmas, M.Marcinkevičiaus žodžiais, buvo paslėptas dividendų išmokėjimas – ne pinigais, o įmonių akcijomis, kurios suteikia teisę į didelės vertės turtą. O turtas, kaip jau minėta, tai pirmiausia didelės vertės piniginės lėšos.

Taip ir nesupratau, ar smulkiajam akcininkui Marcinkevičiui teisių į pinigus po reorganizacijos sumažėjo, ar padaugėjo? O turto, tų didelės vertės šaibų, padaugėjo ar sumažėjo? Nes jei sumažėjo, tai jį apvogė. O jei padaugėjo, tai jis kažką apvogė. Gal gerb. Šarūnas Černiauskas galėtų pasiteirauti savo šaltinio ir parengti dar vieną tyrimo seriją?

Taigi, ponios ir ponai, apibendrindamas pirmąjį epizodą konstatuoju, kad 232 milijonai iš jūsų nebuvo pavogti. Liko surasti likusius 497 miljonus iš ano excelio.

Antrasis epizodas dar įdomesnis. Likite įsijungę savo skaičiuotuvus.

Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (pirmoji serija) originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną August 12, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , | Komentarai įrašui Kaip pavogti 720 milijonų iš valstybės? Vok, vok ir suvoksi (pirmoji serija) yra išjungti

Pardavimų Tips & Tricks #1 – Nedomina, atsiųskite pasiūlymą

Į tipsus ir tricksus patarčiau žiūrėti šiek tiek prisimerkus. Joks triukas ar net visa jų komplektacija nepadės ištraukti užsakymų stokojančios firmos iš bado. Nepadės ir jūsų firmai, jei pasikliausite tik triukais, užuot užsukę sistemingą pardavinėjimą iš esmės. O tokiu vadinu tokį pardavinėjimą, kai išpildomos visos abi žemiau paminėtos sąlygos:

– nuolat sudaromi kontraktai su naujais klientais,
– pralaidumas (pridėtinė vertė) iš esamų klientų nuolat auga.

Taigi triukai nepadės, bet jūs tikrai galite pamėginti.

Ir pradėkime nuo tokios dažnos kliūties, užstabdančios 90% B2B pardavimų naujiems klientams.

Toji kliūtis vadinasi “Nedomina, atsiųskite pasiūlymą”. Šį prakeiksmą pardavėjai išgirsta keliolika ar keliasdešimt kartų per dieną, bandydami susiorganizuoti susitikimą su potencialiu klientu, tiksliau, su kažkuo iš firmos, laikomos potencialiu klientu.

– Laba diena, skambinu jums iš Super Firmos, ar galėčiau kalbėti su įmonės vadovu, arba žmogumi, atsakingu už kažkokiąlabaisvarbią sritį? – iš kito laido galo džiugesiu užturbintu balsu teiraujasi Kęstutis, pardavimų vadybininkas.

– Laba diena, jūs gal tiesiog atsiųskite pasiūlymą, ir jei sudomins, mūsų atskingas žmogus susisieks, – lediniu balsu atsako sekretorius (-ė) (jei tikėsime lygiateisiškai subalansuotais darbo skelbimais), kuri nebūtinai miega su jūsų Sprendimų Priėmėju, tačiau Kęstutis pastaruoju metu vis dažniau neatmeta tokios galimybės.

Reguliarūs dažni pyptelėjimai Kęstučio ausy žymi pokalbio pabaigą ir faktą, jog mūsų herojus papuolė į Sekretorės Filtrą ir buvo sėkmingai nufiltruotas.

Žinoma, Kęstas siunčia pasiūlymą, po poros dienų dar follow-upina džiugesinga greitakalbe berdamas pasiteiravimą, ar Ledo Karalienė gavo anądien pasiūlymą, ar persiuntė viršininkui ir gal jau dabar galima būtų susitikti su atsakingu žmogum. Į ką Miss Filtras atsako, kad jei niekas nesusisiekė, tai, reiškia, pasiūlymas nesudominovisogero.

Kęstutis žino – kai jam pavyksta akis į akį susitikti su teisingu žmogum anoj firmoj, jis turi progą išsiaiškinti tos anos firmos bėdas ir atAtinkamai sukonstruoti spec. pasiūlymą. Vėliau pasiūlymas dar keičiamas bent kelis kartus po interakcijų su Teisingu Žmogumi, bet tai yra nuostabioji pardavėjo darbo dalis, nepalygintina su pasiuntimu ant trijų sekretorės raidžių nė negavus šanso pasišnekėti su tuo, kurį Panelė Filtrevičiūtė izoliavo nuo išorinio pasaulio.

Taigi Kęstas spaudžia CRM’e ‘Lost’ mygtuką ir pažymi, kad “Kliento nedomina”. Per savaitinį pardavimų susirinkimą Kęstutis paaiškins, kad mūsų pasiūlymai yra nekonkurencingi, niekuo neišskirtiniai, nedomina klientų, štai nesusidominusių sąrašas, ištrauktas iš CRMo.

Taigi panašioje situacijoje, kai iš tiesų neturite ypatingo konkurencinio pranašumo, kurį išgirdusi sekretorė paknopstom jungtų su viršininku, patekimas pas klientą tampa siauriausia vieta pardavimų procese. Nėra meetingo, nėra pardavimo – paprasčiau nebūna.

Kaip praeiti sekretorės filtrą ir gauti progą pasikalbėti su Teisingu Žmogumi arba gauti jo kontaktą?

Pažiūrėkit sekretorės akiniais.

Jos pareiga, priminsiu, apsaugoti viršininkus nuo išorės dirgiklių, trukdančių tiesioginiam darbui. Jei viršininkai, net ir ne patys didžiausi, susitikinėtų su visais norinčiais jiems parduoti, neliktų kada dirbti. Todėl, pirma, gerbkime sekretores-administratores už tai, kad jos gerai dirba savo darbą.

Antra, sekretorė nėra Jūrų Valdovė su belenkokiom teisėm, net jei ir miega pagal Kęsto įtarimus. Tad jei iškiltų klausimas, išeinantis už p. Filtrevičiūtės jurisdikcijos ribų, panelė visais atvejais eskaluos tąjį klausimą viršun. O jei bosas pasiges nudaigoto pasiūlymo? Koks turėtų būti pasiūlymas, kad panelė neišdrįstų rizikuoti jį nudaigodama?

Trečia, sekretorė dirba jūsų potencialiam klientui, o ne jums. Tai reiškia, kad ji nepadės jums pardavinėti. O prašymas “persiųsti atsakingam asmeniui” reiškia, prašymą padėti parduoti. Gal ir komisiniais pasidalinsite?

Jau galite nusiimti sekretorės akinius ir užsidėti savuosius. Paryškinsiu esmines vietas, kurias privalo turėti idealus pasiūlymas.

1. Jei norite susitikimo, tai nepardavinėkite produktų ar paslaugų, o pardavinėkite… bingo – susitikimą!
2. Jei norite su kažkuo susitikti, vadinasi, esate spameris. Norėkite susitikti su Vardeniu Pavardeniu. O jei jo nežinote, tai visų pirma jį išsiaiškinkite. Ir po kurio laiko (po dienos, savaitės, mėnesio, man vienodai) kreipkitės į p. Filtravičiūtę tiksliai žinodamas, su kuo norite pasišnekėti dėl susitikimo.

Ryčio Stanevičiaus nuotr.

Ryčio Stanevičiaus nuotr.

3. Jei pardavinėjate susitikimą, tai ir paaiškinkite, kokia bus to susitikimo nauda. T.y. ką kalbėsitės ir ko galima gero tikėtis. Jei negebate sugromuliuoti trijų dėmesio vertų key pointų, gal sekretorė teisi nuleisdama ant jūsų vandenį?

Ir paskutinis punktas – 4. suguldykite tai (1-3 punktus) į vieną puslapį, ar porą skaidrių, surašykite TB, padarykite iš to failą, kurį Miss Geroji Fėja galėtų just persiųsti bosui, nes ji LEIDŽIA BOSUI nuspręsti pačiam, ar toks susitikimas jam naudingas, ar ne.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kvietimas susitikti pateko pas Teisingą Žmogų. Dabar jau pastarasis bus tas, kuris arba pasiųs ant trijų raidžių, arba kitą savaitę vaišins kava. Medžiokite jį – tai jūsų darbas.

***
(Bus daugiau)
Pardavimų Tips and Tricks serija skirta priminti apie Ievos akciją.

Ieva rinka aukas štai taip

Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
Swedbank AB
Banko kodas 73000
BIC – HABALT22
Paramos paskirtyje nurodykite: PALAIKAU IEVĄ

Pardavimų Tips & Tricks #1 – Nedomina, atsiųskite pasiūlymą originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną August 10, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , | Komentarai įrašui Pardavimų Tips & Tricks #1 – Nedomina, atsiųskite pasiūlymą yra išjungti

Ievos akcijos progresas

Jau rašėme apie Ievos akciją. Vienas iš svarbių tikslo siekimo elementų – reguliarus progreso stebėjimas. Taigi, Paramos ir labdaros fondo “Mamų Unija” direktorė Eglė Mėlinauskienė parašė, kad akcijos metu suaukota 19.498,55 Eur. Nuo blogerių akcijos pradžios – 1.913,58 Eur.  Iki Ievos iškelto tikslo (20.000 Eur) liko visai nedaug. Tačiau Samanta ir liaudies rašytojai yra ambicingesni – mes norime surinkti 30.000 Eur.

Liko 16 dienų, per kurias reikia surinkti 10.500 Eur. Tai 657 Eur per dieną. Jeigu rugpjūčio 15 dienos pabaigoje sąskaitoje bus 30.000 Eur ar daugiau, tuomet pamatysite plikus mane ir Mindaugą.

Primenu duomenys tiems, kurie nuspręs paaukoti:

Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
Swedbank AB
Banko kodas 73000
BIC – HABALT22

Paramos paskirtyje nurodyti: „Palaikau Ievą ir visus vėžiu sergančius vaikus“.

Prie akcijos jūs galite prisidėti ir dalyvaudami labdaringame aukcione pas Enorcą arba pas (kitą) Ievą, ar pas Adomą Rutkauską. O kelionių ekspertė Kootvėla organizuoja labdaringą ekskursiją po Vilnių.

Ievos akcijos progresas originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną July 29, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , , , | Komentarai įrašui Ievos akcijos progresas yra išjungti

Kodėl mes drožiame bankus ?

Po žymaus neeilinio liaudies rašytojų susirinkimo Vilniaus savivaldybėje, dalis rašytojų diskusiją pratęsė gerdami įvairius kavos gėrimus. Tos diskusijos metu  bankininkas  banko darbuotojas Geležinė Lapė manęs paklausė: „Ko jūs taip tik bankus drožiate ?“. Galbūt kaikas iš jūsų nustebote, kad tokius šaunius iškaučinimus kuria blogietis iš banko banko darbuotojas. O kad dar labiau sustiprinti nuostabą, prisipažinsiu kad mano darbinė karjera prasidėjo bankų sektoriuje, ir su Geležine lape Hermio banke buvome kolegos net 1.5 metų. Tiesą pasakius, toks jo kaltinimas mane šiek tiek nustebino ir privertė pamąstyti, kodėl bankų tema tokia emocinga.

Pirmiausiai, atsakant Geležinei lapei (o ir kitiems bankų darbuotojams) – mes drožiame ne tik bankus. Jeigu pasižiūrėti mūsų įrašų archyvą, tai nuo mūsų kliuvo ir Omnitel‘iui, Tele2 pardavėjams, TEO, Vilniaus energijai, SODRAi, atgrubnagiams VisiVisi.lt, AirBaltic‘ui, ir t.t. Tačiau kiekvienas žmogus pastebi tik tai, kas jam aktualu. Ir emocijas žmogui sukelia tik tos temos, kurios yra jam svarbios. Pvz. naujienose apie šaudymus viešosiose vietose JAV sukeldavo mažesnes emocijas nei praėjusio penktadienio naujiena apie šaudymą Lafayette LA kino teatre, nes tą pačią dieną turėjau išskristi į tame mieste vyksiančią konferenciją.

Pamėginsiu surašyti savo mintis, kodėl bankų tema visuomet pritraukia tiek daug dėmesio.

Pirmiausiai noriu išdėstyti savo prielaidas apie bankus. Bankai – kaip ir bet koks kitas verslas – yra pelno siekiančios institucijos. Jas sukūrė, valdo bei plečia su paprastu tikslu – uždirbti pinigus dabar ir ateityje. Nors visokie neblogeriai ir bando man primesti socialistines pažiūras[i], aš nemanau, kad bankas turi būti labdaringa organizacija. Banko (ir bet kokio verslo) tikslas – maksimizuoti investuoto kapitalo grąžą. Kažkada vienoje ne viešoje diskusijoje Blogosferos VisValdas išsakė mintį apie bankus kaip parazitinę veiklą, kuri nekuria jokios pridėtinės vertės. Įtariu, kad tai buvo trolinimas nei tikra nuomonė. Aš manau, kad bankai visgi nėra parazitai ir kuria prindėtinę vertę. Tačiau susidarius tam tikroms aplinkybėms jie gali pradėti parazituoti. Beje, aš nemanau, kad bankai yra iliuminatų-masonų-reptiloidų-valdžios ir pan. įrankis žmonių nuskurdinimui bei kontrolei.

Banke dirba puikūs žmonės, kurie nėra nei kraugeriai, nei vampyrai. Mano nemažai buvusių bendramokslių dirba bankuose ir nemanau, kad jie dieną-naktį galvoja kaip čia nuskurdinti prastą Lietuvos žmogų. Juk Geležinė lapė – ne tik šmaikšti ir nestokojanti sveiko cinizmo, bet ir visai ji ne geležinė, o balta ir pūkuota. Visgi daug gerų žmonių vienoje krūvoje ne visai teisingoje sistemoje gali pridaryti daug blogų dalykų.

Viena svarbiausių bankų sistemos savybių yra ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie tapo beveik visų ekonominio proceso dalyvių neišvengiama gyvenimo dalis. Jie tapo piniginių srautų valdytojai bei reguliuotojai (gate-keeper‘iai). Šiuolaikiame pasaulyje yra beveik neįmanomas normalus gyvenimas visiškai nesinaudojant banku. Todėl kai kurių pasakymai – nesinaudok bankais, jei taip jau tau jie netinka – yra grynai deklaratyvinio pobūdžio. Taip, yra žmonės kurie gyvena ir be interneto, telefono ar elektros. Bankai yra daugumos gyvenimo dalis, todėl ši tema visuomet  pritraukia tiek daug visuomenės dėmesio.

Bet kas, tapęs esminio srauto kontroliuotoju, įgauną didelią galią. Tapę esminiais pinigų srautų kontroliuotojais bankai įgavo didelę galią. Įvairūs motyvaciniai kalbėtojai beigi politikai mėgsta kartoti posakį: With big power comes big responsability. Tačiau neretai su didele galia ateina noras piknaudžiauti ta galia. Štai Gazprom‘as irgi turi didelią galią. Ir kremlius ta Gazprom‘o galia piknaudžiauja – nustatinėja aukštas kainas ir pan. Beje, atkreipėte dėmesį, kuomet Lietuva mokėjo tokią aukštą kainą už dujas, Gazprom‘as viską motyvavo savikaina bei kitomis ekonominėmis priežastimis. Ir juk niekas mūsų nevertė pirkti tų dujų, juk galėjome kūrenti malkomis ar išvis nekūrenti. O ankstesniųjų šalies Vyriausybių reikalavimai Gazprom‘ui nepiknaudžiauti savo padėtim – tai tik antiglobalizmas, veltėdžiavimas, kenkėjiškumas, durnių šnekos. O kreipimasis į Stokholmo arbitražą ir Europos Komisiją, tai tiesiog noras gyventi kitų (t.y. Gazprom‘o akcininkų ir šiaip eilinių kaimyninės šalies gyventojų sąskaita).

Beje, šiuo metu Lietuvoje esančių bankų elgesys man labai primena Gazprom‘o elgseną. Bet tai jau mano subjektyvi nuomonė.

Vienas iš geriausių būdų neleisti kažkam piknaudžiauti savo turima galia – tai konkurencija. Tačiau Lietuvoje bankų sektoriuje konkurencija nelabai efektyvi. Tuo bankai ir naudojasi. Ok, tebūnie. Tai ganėtinai įprasta verslo praktika, kam daryti inovacijas, kurti naujus produktus ir paslaugas arba aktyviai pardavinėti ? Juk papračiausiai galima pakelti kainas.

O pakėlus kainas galima dalį pinigų skirti visokioms visuomenės raminimo ryšių su visuomene akcijoms, kaip antai „Mes visi – kaimynai“, arba bankinikai – irgi žmonės, nes mėgsta tenisą ar net yra intravertai.

Tačiau aš labai nemėgstu, kai man mėgina  @#$%&%$#  apsėklinti smegenis ir bando  bull-shit‘ą  visokias jautienos trąšas pateikti kaip visuomenės švietimo priemones, manipuliuoja ekonominiais ir verslo terminai ar išvis pateikia iškreiptą informaciją.

Dabar vasara, dalis jūsų, gerbiami skaitytojai, atostogaujate, kiti – pavaduoja atostogaujančius ir dirba už du ar net tris, todėl nevarginsiu ilgais tekstais. Todėl šiandien tiek, bet per savaitę bus dar du įrašai, kuriuos parašyti mane įkvėpė pagrindinis neseno internetuose nuvilnijusio triukšmo įkvėpėjas Swedbank vyr.ekonomistas Nerijus Mačiulis ir jo apsilankymas neblogerio laidoje. Savo įrašuose planuoju pasisakyti pasirašyti apie šias temas:

  • Kodėl teiginys, kad bankų paslaugų įkainiai priklauso nuo tų paslaugų savikainos, yra visiška jautienos trąša.
  • Ar galima pasitikėti bankų ekonomistų teiginiais ir prognozėmis.

Ir kažkada parašysiu apie tai, kodėl manau, kad pasaulinės bankų sistemos laukia esminis sukrėtimas.

[i] Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl kritikuoti prastą bankų servisą ir aukštas jų kainas – tai graikiškas socializmas, o kritikuoti restoranų patiekalus ir reikalauti daugiamilijoninės valstybės subsidijos keliolikos tūkstančių žmonių skrydžiams bei neblogerio straipsnių honorarams, tai jau aukščiausia Teatcher‘izmo ir Reagan‘izmo viršūnė ?

Kodėl mes drožiame bankus ? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną July 28, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , | Komentarai įrašui Kodėl mes drožiame bankus ? yra išjungti

Reklama investuotojams, kurios geriau nebūtų

VNO_wifi

Taip jau nutiko, kad man tenka bent kartą ar du per mėnesį paskraidyti. Mano skrydžių kryptys tokios, kad nėkarto neteko skristi su a.a. AirLituanica, todėl jos išnykimo aš visiškai nepajutau. Taip kad ir šis tinklaraščio įrašas ne apie avialinijas. Bet apie smulkmeną, kuri gadina Lietuvos (investicinį) įvaizdį.

Nesu ar profesionalus skraidytojas, todėl atvykstu į oro uostą su nedidele, bet atsarga (t.y. šiek tiek anksčiau). Bet, kaip dažnai skraidantis, per oro uosto apsaugos procedūras praeinu greitai (monetų kišenėse nepalieku, diržo sagtį išsisegu, batai neerzina metalo detektorių).  Turimą laiką norisi išnaudoti prasmingai (sėdint internete). Vilniaus oro uoste yra nemokamas internetas, kurį remia Invest Lithuania. Verslo klubo lankytojai turi galimybę pasinaudoti ir kitu prisijungimu. Viskas šaunu, juk esame vieno iš greičiausių internetų šalis pasaulyje. Beje, skirtingai nei pvz Kijevo oro uosto prisijungti Vilniuje nėra sudėtinga ir netgi įmanoma.

Bet jei viskas būtų puiku, tai nebūtų šio įrašo. Interneto ryšio stabilumas yra NIEKINIS. Gerbiami Invest Lithuania vadovai, ar projektų vadovai ar dar kas ten. Mintis apie nemokamą internetą su „We speak business“ šūkiu tikrai puiki. Bet geriau neduokite to nemokamo interneto. Nes geriau jokio interneto (arba mokamas) nei toks access point‘as, kuris per pusę valandos persikrauna 17 kartų.

Beje, Verslo klubo (business lounge) siūlomas ryšys toks pats kaip patikimas kaip ir Invest Lithuania. Todėl labai dažnai tenka girdėti iš Verslo klube esančių keleivių emocingų komentarų interneto ryšio tema.

Teisybės vardan reikia pripažinti, bėdos su internetu Vilniaus oro uoste būna ne visuomet. Naktį prisijungus (kelis kart teko parskristi naktį) bėdų nekyla. Internetas lūžinėja ir bėdos atsiranda tik kai būna daugiau norinčių prie jo prisijungti (t.y. kuomet yra keleivių). Žinau, kad yra toks lietuvių liaudies posakis apie dovanoto arklio dantis, tačiau šiuo atveju jis netinka. Čia tas pats, kas oro uoste siūlyti tik nemokamus „šikanų“ tipo tualetus.

Suprantu, norint sklandžiai aptarnauti pikinius keleivių ir prisijungimų kiekius reikia papildomos įrangos, tačiau jeigu nėra tų papildomų kelių šimtų eurų per mėnesį įrangos nuomai, geriau neįmituokite to nemokamo interneto, bet užtikrinkite stabilų (nors ir mokamą internetą). Jeigu šalis, kuri didžiuojasi turinti vieną greičiausiu internetu bei plačiausiu padengimu, negali oro uoste užtikrinti stabilaus interneto, kaip atrodo ir kiti mūsų šūkiai apie Lietuvos investicinę aplinką bei mūsų verslo kalbą ?

Reklama investuotojams, kurios geriau nebūtų originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną July 27, 2015.

Paskelbta temoje Distribucija, Gamyba, Knygos, Mes kitokie, Mokymai, Padovanok Lietuvai viziją 2009, Pastebėjimai, Projektų valdymas, Rinkodara ir pardavimų procesas, Verslo aplinka | Pažymėta , , , , | Komentarai įrašui Reklama investuotojams, kurios geriau nebūtų yra išjungti