Kalbant apie mokesčius, visa žiniasklaida labai neigiamai vertina jų didinimą, bet tik ne šio žurnalo autoriai. Net keliuose straipsniuose sakoma, kad žiniasklaida valdoma turtuolių, ir todėl jie nenori didinti mokesčių. Numeryje jūs sužinosite Vyriausybės nuomonę, gal todėl ir reikia perskaityti, kad kryptingai suprastumėte, kad mokesčiai yra neišvengiamas gėris ir t.t. Na, jeigu rimtai, štai kelios užkliuvusios mintys.
Buvo paminėti regresiniai mokesčiai, t.y. tokie, kai yra mokesčių lubos. Procentaliai gaunasi, kad kuo daugiau uždirbi absoliučia suma, tuo procentaliai mažiau sumoki. Tokiems buvo priskirti notarai ir advokatai. Visiems kitiems veikia progresiniai mokesčiai. Šiaip tai mintis dėl regresinių mokesčių nėra tokia bloga: jeigu atneši daug vertės, tai reikia skatinti, kad didintum tą vertę. Bet iš mokesčių pusės kažkodėl skaitoma, kad tokia padėtis diskriminuoja daugiau mokančius. Kas įdomu, kalbant apie progresinius mokesčius, diskriminacijos nematoma. Čia visi turim susiprasti, koks pas mus supratimas apie diskriminaciją.
Beje Artūras mėgsta pabėdavoti dėl mokestinės neteisybės. Juk jeigu išsimoki melejoną, tai turi būti mokesčiai vienodi, nesvarbu, kaip išsimoki. Jam labiausiai užkliūna tantjemos ir dividendai. Aš su tuo irgi sutinku, tik susitarkim, kad nežiūrim tik į paskutinį mokamą mokestį, o į visą mokestinę naštą. T.y. dividendų mokestis siekia tik 15% (berods, jeigu vėl ko nors nepakeitė). Ir palyginti su samdomo darbuotojo mokesčiais, tai atrodo mažai. Bet kaip visada praignoruojama, kad tam, kad juos sumokėtume, reikia sumokėti dar ir pelno mokesčius. Va tada jau neatrodo, kad mažai sumokama.
Aišku, ši tema yra daug platesnė. Nes negalima maišyti pinigų srautų apmokestinimo su kapitalo apmokestinimu. Tarkime, pinigų judėjimo mokesčiams priskirčiau PVM, o įstatinio kapitalo sumažinimo mokestis jau būtų kapitalo mokestis. Pats įdomumas, kad kapitalo didinimas gali būti paskola įmonei, bet jau ją atsiimant reikia mokėti mokesčius. Ir pagal samdomo darbuotojo supratimą: kuo daugiau, tuo geriau. Nagrinėjant po vieną mokestį, galima dar ir ne tokių perliukų sumąstyti.
Automobilių mokesčiai tikrai bus. Dėl dydžio galime diskutuoti, bet bus. Nes pagrindinė bėda yra ta, kad Lietuva automobilių negamina, todėl importuoja. Kuo brangesnis automobilis, tuo didesnis importo ir eksporto disbalansas. O kaip suprantate, jeigu importas didesnis už eksportą, tai kažkada baigsis pinigai ir teks skolintis. O valstybė nemėgsta skolintis, nes visi skolas prikišo kaip neūkiškumą. Todėl siekiant sumažinti skolas, reikia mažinti importą, ir pats lengviausias būdas – uždėti muitus (jau nebegalim, nes esame ES) arba mokesčius. Kadangi tokie mokesčiai visiems nepatinka, tai sakysime, kad kovojam už gamtą.
O šią pastraipa pavadinčiau mokesčių mobilumu. Gal dar prisimenate, kai sakydavo, kad negalima didinti pelno mokesčio, nes užsieniečiai neinvestuos, o ir savo kapitalą įmonės iškels ten, kur mažesni mokesčiai? Lygindamas, kokias investicijas gauna Kinija ir Lietuva, supranti, kad pas mus mokesčiai tikrai yra nemaži, tiesą pasakius, ta pati Estija mus lenkia investicijomis. Irgi priežastis yra kapitalo mokesčiuose. O va dar sovietmietyje išmokinti vietiniai ekspertai vyriausybei siūlydavo apmokestinti darbo jėgą. Kur ji dings? Bet ES sienas atidarė ir darbo jėga dingo. Tiksliau, išvažiavo tenai, kur mokesčiai mažesni, net ir su progresine sistema. Bandymas Lietuvoje peržaisti darbo jėgos mokesčius nieko nepakeitė. Kitur vis vien yra mažesni. Darom išvadą, šiais laikais mokesčių objektai jau tapo mobilūs. Visur gerai, kur mūsų nėra, ar ne?
Mokesčiai didės, tai jau aksioma, nereikalaujanti įrodymo. Na, bet galime į tai pažiūrėti ir kaip į teoremą, kurią reikia šiek tiek paaiškinti. Kažkada rašiau, kad valstybei normaliai gyvuoti užtenka 15-25% BVP perskirstymo. Sakykime, visos idėjos, ką galima padaryti piliečių labui, pasibaigė, o pinigus reikia įsisavinti. Ir čia yra du dideli interesai. Visi žino, kad jeigu gerai peržiūretų savo išlaidas, tai surastų 10% neaiškios vertės išlaidų. Va kodėl bažnyčia imdavo dešimtinę, nes žala minimali.
Tas pats susiję ir su valstybe. Bet neperžiūrėsime, nes tie 10% priklauso saviems, t.y. rėmėjams. Jeigu neduosi, tai kitą kartą neparems (įstatymas truputį apribojo tiesioginį rėmimą, bet liko VŠĮ, labdaros fondai…). Aišku, laikant bėgant rėmėjų apetitas auga, reiškia, reikia ir daugiau mokesčių surinkti. O kitas interesas atsiranda pas politikus per rinkimus. Kol rinkėjas nepajaus piniginės pasunkėjimo, tol jam politikas neįdomus. Todėl reikia sukurti pašalpas (pašalpų pavadinimus pasirinkite patys). Ir jų pridalinti. Kol ekonomika auga, tol viskas gerai, o kai krizė, na, tada bus skolos. O jas grąžinti reikia: ir vėl didinsime mokesčius. Tik klausimas, kada bus ta riba, nuo kurios didinti jau nebesigauna? O jos nėra, yra tik fantazijos ribos.
Mokesčių drakonas su fantazija originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 18, 2012.
Esame ne vieną kartą įrodę, kad išeitį galima surasti bet kurioje situacijoje.
nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama 1 procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis.
